Namai - Straipsniai - Diskusijų forumas - Web nuorodos - Fotogalerija - Video - Siuntimai - Ežerų žemėlapiai - Įrangos gamintojai
Ieškoti   
Forumo pranešimai
Nauji pranešimai
Parduodamas juostini...
VAGYS . (Pavogė, nug...
Narų šachta
reikia kompanijos į ...
Artimiausios keliones
Populiarūs pranešimai
Kur vakar (šiandi... [2927]
Kur planuojame ne... [2199]
Idomu [751]
Jokes [686]
Kokia Jusu nardym... [288]
Atsitiktinė nuotrauka
Ilgio ez
Ilgio ez
Ilgis prie Ignalinos - 07.07.07
Paskutiniai prisijungę
bannyk08:33:48
nierka 1 dieną
stg44 3 dienas
Dlu 4 dienas
Garis 5 dienas
sausas 5 dienas
mirka13 5 dienas
donis 1 savaitę
decostop 1 savaitę
Vygantas 2 savaites
Vartotojų tinkle
Prisijungusių svečių: 1
Prisijungusių narių nėra

Registruoti nariai: 934
Neaktyvūs nariai: 279
Naujausias narys: keliauninkemilda

Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai

Reklama ir pateikimas
Pateikti nuorodą
Pateikti naujienas
Pateikti nuotraukas

Reklamos galimybės
Reklamdavio prisijungimas

<---> Valio valio, sveikinam visus su pavasariu, greitai nersim. <---> Renkam geriausią dive centrą. Balsuojam. <---> Artimiausiu laiku (šią arba kitą savaitę) - cave divingas Tenerifėje. <---> <--->

RYKLIAI —PIKTOSIOS DVASIOS IR DIEVAI.
RYKLIAI —PIKTOSIOS DVASIOS IR DIEVAI.

Kaip pasakoja savo mituose apie žvaigždynus senovės graikai, amžinai riedėjo ir riedės žiemos dangumi galingasai medžiotojas Orionas, veltui stengdamasis pavyti didįjį jautį Taurą ir budrųjį Liūtą. Tačiau kur kas anksčiau, nei graikai pasižiūrėjo į dangų ir sukūrė savo mitus, pirmykščiai žmonės įžvelgė mirgančiuose žvaigždžių raštuose scenas iš savo baisių grumtynių su savo pačių piktąja dvasia bei dievu — rykliu.

Žvaigždynas, kurį graikai laikė Oriono juosta, Pietų Amerikos indėnams buvo nutrauktoji Noui-Abasio koja. Noui-Abasis, norėdamas atsikratyti uošve, įkalbėjo žiaurųjį ryklį, kad ją prarytų. Vėlesniais amžiais jo gentainių kartų kartos patyrė, kad Noui-Abasis suprato neapsimokant erzinti ryklį ir... uošvę. Jo žmonos sesuo, matyt, atlikdama ryklio vaidmenį, nutraukė jam koją, ir Noui-Abasis mirė. Dabar jo koja vienoje dangaus skliauto pusėje, o jis pats — kitoje. Vienoms pirmykštėms gentims ryklys buvo kerštingas dievas, kitoms — klastinga piktoji dvasia. Daugelyje primityviųjų religijų ryklių garbinimas buvo labai sudėtingas, ir rykliai turėjo keletą vaidmenų — žmogus pavirsdavo rykliu, ryklys tapdavo žmogumi. Daugelyje Ramiojo vandenyno salų ši siaubioji dievybė nepasitenkindavo slapčia nusinešusi kokį vyrą, moterį arba vaiką. Ji reikalaudavo aukščiausio pagerbimo— kad žmogus būtų paaukotas. Tada salos vadas arba vyriausiasis žynys eidavo per žmones. Jį lydėdavo tarnas su kilpa, panašia į tas, kokiomis gaudomi rykliai. Vadui davus ženklą, tarnas sviesdavo kilpą į minią. Žmogus, — nesvarbu, ar tai vyras, moteris ar vaikas, — ant kurio ji užkrisdavo, būdavo tučtuojau pasmaugiamas. Paskui kūną su tam tikromis apeigomis supiaustydavo į gabalus ir mesdavo į jūrą besočiams dievams — rykliams.

Senovinė graviūra - rykliai puola žmogų.

Solomonų salose sudievintieji rykliai gyveno netoli kranto jiems išraustuose šventuose urvuose. Prieš tuos urvus stovėjo iš akmens sukrauti didžiuliai aukurai, ant kurių buvo dedama nuskirtų aukų kūnai. Po mistinių apeigų kūnai buvo atiduodami rykliams. Kai kuriuos ryklius Solomonų gyventojai laikė mirusiais savo protėviais. Tai buvo gerieji rykliai, kurie padeda savo giminaičiams. Iš kitur atplaukiantys rykliai buvo laikomi piktosiomis dvasiomis. Tačiau čiabuviai tariamai mokėjo nuvyti šiuos piktadarius, mosuodami prieš juos mažomis medinėmis „savo" ryklių statulėlėmis.

Vietnamiečių žvejai iki šiol bangininį ryklį tebevadina Ka Ong, tai yra ponia žuvis. Centrinio bei pietinio Vietnamo smėlio kopose ir dabar galima pamatyti nedidelius aukurus, kur dedamos aukos rykliui Ka Ong.
Nemaža padavimų apie ryklius įausta į spalvingą Havajų legendų kilimą. Juos pasakoja garbingi čiabuviai, kurie girdėjo iš savo tėvų ir prosenelių, gyvenusių tada, kai mitai gaubė salas taip, kaip šiandien rytais Havajus gaubia ūkanos.
— Papasakosiu jums, — pradeda havajietis, — apie Kamo-boa-liį, visų ryklių karalių...
Padavimas sako, kad Kamo-boa-liis pamilo mergaitę Kalėją, kurią pamatė besimaudančią jūroje. Kamo-boa-liis pasivertė žmogumi, vedė Kalėją, ir jiems gimė vaikas. Tuomet Kamo-boa-liis, vėl tapęs rykliu, sugrįžo į jūrą. Vaikas, vardu Nanaue, buvo panašus į kitus vaikus, tik ant nugaros turėjo tėvo žymę — ryklio nasrus. Kamo-boa-liis buvo įspėjęs, kad vaiko nevalia maitinti mėsa, tačiau tabu buvo sulaužytas, ir taip Nanaue sužinojo paslaptį, kaip pavirsti rykliu. Pavirtęs rykliu, jis surijo daug salos gyventojų. Galų gale žmonės jį pagavo ir nunešė ant kalvos netoli Kain-alu.
— Dar ir šiandien, — baigia legendą pasakotojas,— ta kalva vadinama Puumano, Ryklio kalva...

Kai Pirl Harbore amerikiečiai ėmė statyti jūrų laivyno bazę, žemkasės sugriovė paskutinius senovinio ryklių aptvaro likučius. Neatmenamais laikais Havajų valdovai čia mesdavo karališkiesiems rykliams žmones; taip pat čia būdavo rengiamos kovos tarp išbadėjusių ryklių bei gladiatorių. Lygiai taip, kaip kitoje Žemės rutulio pusėje imperatorių malonumui kitados į žūtbūtinę kovą su liūtu arenon įžengdavo Romėnų gladiatoriai, ryklių aptvare havajiečių kariai stodavo dvikovon su rykliais. Vienintelis kario ginklas buvo durklas — storoko šluotkočio formos nedidelis medžio gabalas, iš kurio kyšojo ryklio dantis. Ne taip, kaip matadoras, kuris, net ir žengęs klaidingą žingsnį, gali išlikti gyvas, ryklio priešininkas teturėdavo vieną galimybę išsigelbėti — nukauti ryklį pirmu smūgiu. Jis turėdavo laukti, kol ryklys puls, ir tada, paskutinę akimirką, panerti po juo ir primityviu savo ginklu perpiauti rykliui pilvą. Havajų legendos byloja, kad kartais kariams pavykdavo nugalėti ryklį. Jeigu tai tiesa, jie tikriausiai naudodavosi kokiais nors akua — burtais. Gal būt, karališkuoju įsaku buvo leidžiama laimėjusiam kariui palikti kovos areną, aišku, jeigu jis sugebėdavo tai padaryti. Tačiau tokioje dvikovoje žmogui, atrodo, buvo neįmanoma nugalėti ryklio—-juk jis grūmėsi prieš pilnus dantų nasrus tik su vienu dantimi.

Ryklių aptvaras — tai apvali, koralų apsupta aikštė, užimanti apie 1,5 ha plotą prie dabartinio uosto. Iš jūros pusės tarp akmenų buvo tarpas, pro kurį į aptvarą laisvai tekėjo vanduo. Kad priplauktų ryklių, į aptvarą buvo mėtoma žuvų ir žmogienos. Prieš „varžybas" tarpas būdavo uždaromas, kad negalėtų pasprukti nė vienas priešininkas. Netoli ryklių aptvaro, po uostu, gyveno ryklių karalienė, kurią nuolatos saugojo jos ištikimi tarnai — po du tvirtus ryklius iš kiekvienos Havajų salos. Karalienė maloningai teikdavosi leisti suruošti kovas šalia savo karališkojo guolio. Tačiau prieš tai ją reikėdavo permaldauti aukomis, kurioms, be abejo, geriausiai tikdavo žmogus, kadangi senovėje Havajuose žmonės buvo kur kas pigesni už
kiaules.

Kaip jau minėjome, šio amžiaus pradžioje, statant Pirl Harbore jūrų bazę, buvo atlikti dugno gilinimo darbai. Pagal bendrą projektą buvo pastatytas didelis sausas dokas, kainavęs valstybei keturis milijonus dolerių. Bet netikėtai, vandeniui prasiveržus po pamatais, pastatas sugriuvo. Inžinieriai bei laivyno inspektoriai bergždžiai bėgiojo, ieškodami avarijos priežasties, tuo tarpu čiabuviai puikiai žinojo, kas nutiko.
— Ryklių karalienė supyko ir išrietė nugarą, — sakė jie.
Tikėjimas mitais apie ryklius neišnyko Havajuose net iki mūsų dienų. Mažiau negu prieš šimtmetį salyno moterys tatuiruodavosi kulkšnis, tuo pagerbdamos vieno senovės vado žmoną, kuriai ryklys buvo į kulkšnį įkandęs. Kadangi jai pavyko išsigelbėti, matyt, buvo manoma, jog tatuiruotės gelbsti nuo ryklių.

1956 metais unikalių senovinių havajietiškų ginklų bei meno dirbinių saugykla — Honolulu Bišono muziejus—įsigijo dar vieną eksponatą — Kapaaheo, akmeninį ryklį.
Seniai seniai, pasakoja legenda, Didžiosios salos (Havajų) mergaitės maudydavosi įlankėlėje, kur jūra joms būdavo nebaisi. Tačiau kartas nuo karto viena dingdavo, ir niekas jos nebematydavo. Kiekvieną sykį netoliese tuo metu pasirodydavo kažkoks paslaptingas nepažįstamasis. Žvejams jis kėlė įtarimą, tačiau jie negalėjo įrodyti, ar jis turi ką bendro su mergaičių dingimu.
Kartą, apsiginklavę ietimis, žvejai nuėjo maudytis drauge su mergaitėmis. Juos užpuolė ryklys, bet žvejai dūrė į jį kelis kartus, ir šis pasitraukė. Netrukus ant kranto žmonės pamatė nuo iečių dūrių mirštantį paslaptingą nepažįstamąjį. Po mirties jo kūnas pavirto Kapaaheo, didžiuliu ryklio formos akmeniu.

Senovinė graviūra - taip žmonės įsivaizdavo ryklius.

Mitologiniai rykliai ne visuomet būdavo žmonėms blogi. Ne kartą jie padėjo pasiklydusiems žvejams surasti krantą ir net gelbėjo juos nuo kitų, piktųjų ryklių. Anot senų padavimų, Taičio salą saugojo Nei de Tuahine — rajos pavidalo dievaitė. Ji gelbėdavo jūroje paklydusius žmones. Užsisodindavusi ant plačios nugaros ir nuplukdydavusi į krantą.
Kuko salose žinoma legenda apie biaurią mergaitę Hiną, kuri panoro patekti į šventą salą Motu-tapu. Kanojos Hina neturėjo, bet tai jos nesulaikė. Jinai plaukė jūra ant žuvų nugarų, visą laiką keisdama jas, ir ant kiekvienos palikdavo savo žiaurių rankų pėdsakus. Vieną žuvį ji taip smarkiai mušė, kad ta liko visam laikui randuota, Kitą pridaužė net iki mėlynių. ir vargšelė iki šiol plaukioja dėmėta. Trečią plakė taip negailestingai, kad šioji amžiams pajuodo. O, užlipusi ant paslaugiosios plekšnės, taip ją suspaudė, kad toji amžinai liko plokščia. Plaukdama ant ryklio, Hina išalko. Ji sudaužė į ryklio galvą kokoso riešutą, ir todėl jam ant kaktos iššoko gumbas, nuo to laiko vadinamas ,,Hinos gumbu". Tačiau ryklys pasirodė anaiptol ne toks nuolankus, kaip kitos žuvys, kurias Hina skriaudė. Kai tik gavo riešutu per galvą, ryklys panėrė gylyn, palikdamas Hiną vandenyno viduryje, ir kažin ar ji kada pasiekė Motu-tapu.

Ramusis vandenynas — ne vienintelė vieta, kur rykliai garbinami arba paverčiami mitologijos herojais. Su pagarbiu siaubu į ryklį žiūrėjo ir daugelis Amerikos indėnų genčių. Įžymus herpetologas, roplių tyrinėtojas Lorensas Kloberis labai nustebo, išgirdęs, jog kai kurios indėnų gentys, kurios jūrą tepažįsta gana menkai, gyvates barškuoles vadina „mažaisiais girių rykliais". Pietinės Aliaskos tlingitų giminės indėnai dalija savo gentis į tusus (ryklių vigvamus). Vienos jų genties vado vardas buvo Ha yeak, tai indėniškas žodis, reiškiąs įdubimą, kurį sekliame vandenyje palieka greit plaukiantis ryklys. Rają tos pačios tlingitų giminės indėnai vadindavo „sausumos ūdros kanoja". Jų genčių emblemose išdrožinėti ryklių atvaizdai, o lazdelės, indėnų vartojamos žaidimuose, šiek tiek panašiuose į žaidimą kauliukais, buvo vadinamos įvairių žvėrių, taip pat ir tusų (ryklių), vardais.

Pietinėje bei centrinėje Amerikoje ryklių atvaizdai puošia indėnų molinius indus, o kasinėjant buvo rasta statulėlių, vaizduojančių, kaip rykliai drasko žmogų. Be to, archeologai surado durklauodegės rajos dyglių, kuriuos indėnai, aukodami dievams žmones, tikriausiai naudojo kaip ritualinius peilius. Hondūro pakrantėse net ir šiandien indėnų vaikai žaidžia žilos senovės žaidimą, kur vienas vaikas pasineria į vandenį ir žnaibo arba kandžioja kitus vaikus. Tai vadinasi „žaisti ryklį".

Vienoje iš seniausių japonų knygų „Kodziki" irgi yra padavimas apie ryklį. Kartą senų senovėje baltasis kiškis, gyvenęs Okio saloje, šūktelėjo netoli kranto plaukiojančiam rykliui:
— Ar nenorėtum suskaičiuoti, kiek tu turi giminaičių ir kiek aš? Jeigu liepsi saviškiams sugulti greta vienas kito nuo šios salos iki Ketos kyšulio, aš pereisiu per juos ir suskaičiuosiu.
Ryklys taip ir padarė, ir kiškis pradėjo šokuoti nuo ryklio ant ryklio link salos, kuri dabar Japonijoje pagrindinė. Kai tik atsidūrė ant kranto, tyčiodamasis suriko:
— Ei jūs, kvailiai! Aš jus apgavau! Norėjau tik į šį kyšulį patekti.
Arčiausiai kiškio buvęs ryklys stvėrė jį ir supykęs gyvam nudyrė kailį.
Guli plikas kiškis ant kranto ir rauda iš skausmo. Tuo tarpu pro šalį ėjo dievas Jasokamis ir patarė kiškiui išsimaudyti jūroje, paskui atsigulti ant kalvos, kur pučia vėjas. Striukis paklausė dievo Jasokamio, bet nuo druskos ir vėjo jam tik dar skaudžiau pasidarė. Taip jam begulint ir dar gailiau beraudant, pro šalį su Jasokamio daiktais beeinąs kitas dievas — Okuninušis,
Jasokamio brolis. Broliai ėjo į Inabą aplankyti deivės Jakamės, kurią abudu buvo pamilę. Gerasis Okuninušis patarė kiškiui išsimaudyti upėje, o paskui pagulėti ant žolelių. Kiškis pasveiko ir atsidėkodamas išpranašavo, kad Okuninušis, o ne jo brolis Jasokamis, laimės deivės širdį. Pranašystė išsipildė — deivė Jakamė ištekėjo už Okuninušio.

Viena iš japonų mitologinių dievybių yra audros dievas, vadinamas rykliažmogiu. Ryklys japonų legendose vaizduojamas baisiai siaubingas, todėl kai kinai svarstė, ką nupiešti ant Japoniją pulti skirtų lėktuvų, jie pasirinko piktai išsiviepusio tigrinio ryklio snukį. Amerikiečių lakūnai, skraidę tais lėktuvais, kurie buvo rykliais paženklinti, visame pasaulyje buvo vadinami „skraidančiais tigrais", nors jiems geriau būtų pritikęs „skraidančių ryklių" pavadinimas.

Rykliams dievams karai ne naujiena. Kai kuriuose Ramiojo vandenyno salynuose, pavyzdžiui, Maršalo salose, prieš daugelį šimtmečių gentys dėl ryklių stodavo viena prieš kitą į „šventą" karą. Šie karai kildavo, kai vienos genties nariai nenorėdavo pripažinti kitos genties tabu, susijusių su rykliais arba rajomis. Dažniausiai prasidėdavo nuo to, kad viena gentis, kuri negarbindavo tam tikros rūšies ryklių arba rajų, užmušdavo tokį „šventą" padarą. Kai žinia apie šventvagystę pasiekdavo kitą gentį, kuri garbino tos rūšies ryklius arba rajas, pas nusikaltusią gentį būdavo siunčiama delegacija. Jeigu nusikaltusieji atsisakydavo paisyti jų dievybių, prasidėdavo „šventasis" karas. Atėjus krikščionybei į Ramiojo vandenyno salas, ryklius imta mažiau garbinti, tačiau baltojo žmogaus religija ne visiškai nustūmė ryklį nuo pjedestalo.

Pavyzdžiui, Samoa saloje į didįjį baltąjį ryklį žiūrima kaip į salos dievo Moso pasiuntinį. Norėdamas apsaugoti savo kokoso palmes bei duonmedžius, samojietis ant šakos pakabina iš medžio išdrožtą ryklio atvaizdą. Žmogui, apvogusiam tokį ryklio sergėjamą sodą, išplaukus žvejoti gresia mirtis nuo didžiojo baltojo ryklio dantų. Samoa gyventojai pasakoja apie čiabuvį, kuris, priėmęs krikščionybę, panoro parodyti gentainiams niekinąs senovinius prietarus ir tyčiodamasis įkišo ranką į vieno stabuko ryklio burną. Greit po to, kaip byloja legenda, šiam žmogui išplaukus į jūrą, ryklys nukando jam abi rankas.

Kaip Indijoje yra gyvačių kerėtojų, taip Ramiojo vandenyno salose — ryklių kerėtojų. Pasak laikraščių, vienas katalikų kunigas, A. Laplantė, matė ryklių kerėjimą Fidžio salose, kur jis dirbo misionieriumi nuo 1928 iki 1938 metų. Laplantė pasakojęs, j'og kerėtojai tramdo ryklius bučiniais.
— Jie, matyt, turi kokią slaptą galią, kurios esmė man neaiški, — pasakojo grįžęs iš salų kunigas. — Pakanka čiabuviui pabučiuoti ryklį, ir šis sustingsta.
Ceiloniečiai, renkantys perlus Indijos vandenyne, nuo senų laikų tiki, kad ryklių kerėtojai juos apsaugo nuo užpuolimų. Perlų žvejų papročius tyrinėjęs seras Emersenas Tenentas dar 1861 metais rašė, jog prieš kiekvieną perlų rinkimą vietiniai ryklių kerėtojai būtinai atlikdavę mistines apeigas.

Senovinė graviūra - jūreiviai sugavo ryklį.

Jūrų kelionių eros pradžioje iš egzotinių kraštų ir iki tol nežinomų salų sugrįžę jūreiviai parsiveždavo legendų apie ryklius dievus arba dievų pasiuntinius bei įvairiausių su rykliais susijusių prietarų. Kartais patys europiečiai panaudodavo šį žiaurų dievuką savo tikslams. Kai XIX amžiaus pradžioje anglai įkūrė nusikaltėlių kolonijas Tasmanijoje, jas saugojo ginkluoti sargybiniai su piktais šunimis. Tačiau iš vienos kolonijos, esančios siauro pusiasalio gale, atkaklieji kaliniai vis dėlto sugebėdavo pasprukti. Jie nusigaudavo iki jūros, pasinėrę praplaukdavo pro saugojamą zoną ir galų gale išlipdavo į kranto krūmus. Tada gubernatorius įsakė kasdien palei visą pusiasalio pakrantę mesti į jūrą įvairias atliekas. Taip lengvai gaunamo maisto privilioti, ten ėmė buriuotis rykliai. Išgirdę naktį klyksmus ir sužinoję apie naujus plėšrius sargybinius, kaliniai nebebandė bėgti. Panašiai rykliai „saugojo" ir menkučiais plaustais bandančius pasprukti kalinius iš Velnio salos tropikų Atlante ties prancūzų Gviana.

Net mūsų dienomis Il-Rojalio saloje, netoli Velnio salos, galima pamatyti aptrūnijusį karstą, į kurį būdavo dedami kaliniai, giljotinuoti už kitų kalinių arba sargybinių nužudymą. Pakakdavo vieno karsto, kadangi nelaidodavo žemėje. Tokį karstą įkeldavo į valtį ir nugabendavo toliau nuo kranto. Ten kūną atiduodavo ne jūrai, bet plėšrūnams rykliams, kurių daugybė
knibždėjo krauju pasruvusiame vandenyje. Kiek mirusių arba mirštančių vergų buvo išmesta rykliams, niekas nesuskaičiuos.

1776 metais anglų gamtininkas Tomas Penantas rašė:
„Vieno Gvinėjos laivo savininkas man pranešė, kad jo naujų nusipirktų vergų tarpe kilo savižudybės epidemija, nes nelaimingieji nusprendė, jog po mirties vėl atgis gimtoje žemėje, savo šeimoje, pas draugus. Norėdamas įtikinti, kad bent kūno jie tikrai neatgaus, pirklys liepė pririšti už kojų vieną lavoną ir nuleisti į jūrą, — nors įgula jį tučtuojau ištraukė, bet ir per tokį trumpą laiką rykliai nuplėšė viską, liko tik virve aprištos pėdos."

1959 metais išleistoje knygoje „Rykliai gaudomi naktį" Fransua Poli prisimena pasakojimą (dar ir dabar jį galima išgirsti Nikaragvos ežero pakrantėse) apie gobšuolį olandą, gaudžiusį ryklius, kurie sudraskydavo į ežerą išmestų indėnų kūnus. Po iškilmingos laidojimo ceremonijos brangakmeniais bei auksu padabinti lavonai būdavo atiduodami rykliams, matyt, norint juos pamaloninti, nes žmogėdriški jų polinkiai seniai kėlė indėnams siaubą. Kaip autoriui pasakojo čiabuviai, olandas, pagavęs ryklį, perpiaudavo pilvą ir pasiimdavo šventąsias rykliui paaukotas brangenybes. Kol indėnai sužinojo apie šią šventvagystę, jis spėjo susikrauti nemažą turtą. Indėnai jį nužudė, bet kūno, aišku, neišmetė rykliams — to jis nevertas. „Jie perpiovė olandui gerklę, — cituoja Poli pasakotoją, — o jo namą sudegino."

Burlaivių laikais daugelis uostų išgarsėjo tuo, kad ten gyveno žiaurūs rykliai, kurių kraugeriškais darbais seni jūrų vilkai gąsdindavo nustėrusius naujokus. Senieji jūrininkai vadindavo ryklius familiariai vardais. Du pačią žiauriausią šlovę pelnę rykliai buvo Port Rojal Džekas, saugojęs kelią į Kingstono uostą Jamaikoje, ir Šanchai Bilis, kuris sergėjo Bridžtauno uostą Barbadose, Vest Indijoje. Per savo amžių Šanchai Bilis prarijo ne vieną jūreivį, o pats žuvo per kažkokį gauruotą šunėką. Kartą Bilis didžiuliais nasrais stvėrė vandenin įkritusį rudaplaukį aviganį. Ilgi šuns gaurai įsivėlė rykliui tarp dantų, ir jis užduso.

Taip pat buvę du rykliai, kurie pavirto salomis. Kuo jie vardu, nežinia, bet tai buvo iš tiesų patys tingiausi rykliai, kokie kada nors yra gyvenę jūroje arba, tiksliau sakant, jūreivių pasakojimuose. Šią istoriją atpasakojęs kapitonas Vipas anksčiau plaukiojo Raudonąja jūra. Pasak jo, abu rykliai, tuomet dar visai nedidukai, surado Raudonosios jūros vidury puikią vietelę, kur visados būdavo galima sočiai papietauti. Žuvų ten tiek daug, jog tereikia tik ramiai tykoti vienoj vietoj ir išsižiojus laukti, kol jos pačios įplauks į burną. Pamažu jie apaugo dumbliais, aplipo kriauklėm ir kaip paskendę laivai gulėjo nejudėdami ir vis didėjo. Kai kapitonas juos matė paskutinį sykį, o tai buvo 1916 metais, ir papasakojo šią būtą nebūtą istoriją „Niujork Taims" korespondentui, kiekvienas jų turėjo po 16 metrų ilgio ir buvo taip aplipę kriauklėmis, jog atrodė suvis nebepanašūs į ryklius. Galimas daiktas, ateis diena, kai jie bus tokie didžiuliai, jog kliudys laivybai, ir juos teks paskandinti. O, gal būt, ant jų įsikurs koks nors apsukrus žmogelis ir, žvejodamas šiuose žuvinguose vandenyse, taps dideliu turtuoliu.

Tačiau daugelis paskui laivus sekusių ryklių nebuvo nei juokingi, nei prasimanyti. Kasdien iš kambūzų būdavo metama visokios atliekos, ir rykliai, pajutę kvepiant taip lengvai prieinamą maistą, savaitėmis plaukdavo pavymui. Plėšrūnai apkandžiodavo net trinkas, kurias laivai tempdavo iš paskos greičiui išmatuoti.

Viena iš pačių ankstyviausių informacijų apie ryklių užpuolimą randama 1580 metų žurnale „Fager Nius Leter". Ten pateikiamas savo akimis mačiusio liudininko pasakojimas apie jūrininką, kuris įkrito rykliui tiesiai į nasrus. Tai įvyko kažkur tarp Portugalijos ir Indijos.
,,Per smarkią audrą iš mūsų laivo į jūrą iškrito žmogus, bet mes negalėjome sustoti arba kaip nors kitaip jam padėti, todėl išmėtėme su virve tokiems atvejams skirtą rąstgalį, kurį jūrininkas vargais negalais sugriebė ir jau manė išsigelbėsiąs. Tačiau kai mūsų įgula pradėjo tempti virvę su žmogumi ir šis jau buvo mažiau nei per muškietos šūvį nuo laivo, iš jūros gelmių pasirodė didžiulė pabaisa, vardu Tiburonas. Ji puolė žmogų ir mūsų akyse sudraskė į gabaliukus. Tai buvo iš tikrųjų siaubinga mirtis." Laivų žurnaluose galima perskaityti daugelį panašių tragedijų, tačiau žinomi ir keli atsitikimai, kai laimėdavo ne ryklys, o jūreivis.

1850 metais atviroje jūroje iš laivo „Eiršyras" iškrito kapitonas. Ištikimas Niūfaundlendo veislės šuo šoko paskui šeimininką. Kur buvęs, kur nebuvęs pasirodė ryklys, bet, anot laivo žurnalo, ir kapitoną, ir šunį pasisekė išgelbėti. Kapitonas buvo sveikut sveikutėlis, net neįdrėkstas, o šuo neteko uodegos.

Nemaža jūrininkų, kurie mirė kelyje ir kurių kūnus teko išmesti į jūrą, atsidūrė ryklių pilve. Atsirado net prietaras, kad rykliai nujaučia mirtį, todėl jų pasirodymas netoli laivo buvo laikomas blogu ženklu. Kai laive kildavo geltonosios karštligės ar choleros epidemija, prietaringi jūrininkai sakydavo, jog rykliai tik tuomet paliks prakeiktąjį laivą, kai liga nusineš paskutinę auką. Vienas kapitonas, kažkada dirbęs Sanfrancisko laivuose, prie šios legendos pridūrė dar šį tą. Jam dažnai tekdavo vežti neįprastą krovinį — Jungtinėse Valstijose mirusius kinus, kurie pagal senovinį paprotį turėjo būti palaidoti Kinijoje. Kapitonas prisiekinėjo, kad, vežant lavonus, nuo laivo neatstodavo būriai ryklių, dievai žino kokiu būdu suuodę apie krovinį, nors lavonai gulėjo cinkuotuose karstuose giliai triumuose. Nors ir keista, bet ryklių baimė nekliudė jūreiviams pavadinti savo laivus ,,Rykliu". Jungtinių Valstijų kaliniame jūrų laivyne net šeši laivai pavadinti tokiu vardu. Mažą Austrijos miestelį Bregencą prie Konstancos ežero saugoja „Undinė" — ryklys. Kaip jis čionai galėjo patekti, niekas nežino. Padavimas byloja, jog statula kabo po tilto arka dar nuo XIII amžiaus, kada į Bregencą be perstojo verždavosi germanų kariuomenė ir beveik be paliovos miestą siaubdavo maras.

Kartą vienas žvejys žuvavo Konstancos ežere. Ištraukęs tinklą, rado undinę. Jau buvo bepaleidžiąs ją atgal į vandenį, bet iš ežero pasigirdo balsas:
-— Paimk mano dukterį ir pakabink po Martinsterio arka. Ją pagimdė žemės moteris, ir ji mums nereikalinga.
Pabijojęs ežero dvasios, žvejys padarė, ką liepiamas. Kitą rytą žmonės rado undinę nebegyvą. Stengdamasi išsilaisvinti iš pančių, jinai keistai persikreipė. Pasak padavimo, po jos mirties Bregence ištisą šimtmetį vyravo taika ir gerovė.
Žiauriose kančiose sustingusi undinė ir šiandien tebekabo po arka. Tai ryklys. Daktaras Denisas Takeris, anksčiau dirbęs Britų muziejuje, vienam šios knygos autoriui parašė nustatęs, kad toji undinė — silkinio ryklio mumija. Ar galėjo ryklys būti pagautas Konstancos ežere? Ši galimybė tiek pat neįtikima, kiek ir visa legenda apie undinę. Tačiau iki šiol dar nesuprantama, kaip ryklys, dar daugiau, ryklio mumija, atsidūrė Austrijos mieste, taip toli nuo jūros.

Piešinys iš Australijos laikraščio - ryklys puola žvejų valtį.

Pasaulyje, regis, nėra vietos, kurios nebūtų pasiekęs ryklys arba pasakojimai apie jį. Šimtmečiais jūreivių vaizduotė, skatinama prietarų, baimės ir troškimo papasakoti apie negirdėtus neregėtus dalykus, kūrė pasaką po pasakos apie ryklius. Kai kurios jų labai ilgai gyvuoja, todėl reikia iš karto pasakyti, kad rykliai nemyluoja savo jauniklių, negamina pilkosios ambros ir savo uodegomis neužplaka mirtinai banginių. Deja, reikia taip pat pasakyti, jog neturi jokio pagrindo ir garsusis Marko Tveno apsakymas apie Sesilį Rodsą, Australijoje pagavusį ryklį, kuris prieš dešimt dienų Londone buvo prarijęs laikraštį. Iš laikraščio laimingasis Rodsas anksčiau už kitus sužinojo apie vilnos prekybos padėtį rinkoje, ir tai jam padėjo smarkiai pralobti.

Tačiau kur kas neįtikimesni, negu visi pasakojimai apie ryklius, kur kas keistesni, negu visi jūreivių tauškalai apie juos, yra tikri ryklius išgarsinę įvykiai. Dėl jų įpročio vienu ypu praryti viską, kas tik pakliūva, buvo atskleistas ne vienas nusikaltimas, buvo išaiškinta ne viena jūrų gelmių paslaptis.

1952 metais italų žvejai pranešė apie liūdną ryklio perteiktą žinią. Pagauto ryklio pilve žvejai rado butelį, o jame — prancūzų žvejo laišką, kuriame jis, vienišas mirdamas jūroje, atsisveikina su žmona ir vaikais.
Kelis sykius rykliai padėjo atskleisti nusikaltimus, kurie antraip tikriausiai ir būtų likę žmonėms nežinomi. Kiekvienas atvejis pagrįstas dokumentais, kiekvienas remiasi ne plepalais ar legendomis, o teismo kronikomis bei istorijos metraščiais.

Teisybė iš ryklio nasrų.
1799 metų liepos 3 dieną 125 tonų brigas „Nensė" išplaukė iš Baltimorės į Česapiko įlanką ir patraukė į uždraustus vandenis. Šis amerikiečių burlaivis neturėjo teisės plaukti ten, kur dabar plaukė, tai yra į britų Vest Indiją. Tačiau jo savininkai sugalvojo, kaip užsimaskuoti.
Pirmiausia jie pasuko į Kiurasao, Olandijos koloniją Vest Indijoje. Ten įsigijo suklastotus popierius, kad „Nensė" priklauso olandams. Su šiais dokumentais brigas vyko toliau. Tačiau rugpiūčio 28 dieną juos sulaikė britų kateris „H. M. S. Sperou". Katerio kapitonui leitenantui Hju Vailiui olandiški dokumentai pasirodė įtartini. Jis įsakė daliai savo įgulos persėsti į „Nensę" ir plaukti į Port Rojalį Jamaikoje, kur viską išsiaiškinti turėjo jūrų laivyno teismas.

Tuo metu kito Britanijos laivo „Fereto" įgula pagavo ryklį, kurio pilve rado amerikiečių laivo „Nensė" dokumentus. Visai atsitiktinai tuo pat laiku, kai jūreiviai pagavo ryklį, pas „Fereto" kapitoną svečiavosi leitenantas Vailis. Jis peržiūrėjo ryklio „atgabentus" popierius ir iš karto suprato, jog „olandų" laivas, kurį neseniai pasiuntė į Port Rojalį, turi suklastotus dokumentus.
„Ryklio popieriai", kaip juos pavadino, buvo pateikti teismui pačiu laiku, ir lapkričio 25 dieną „Nensė" ir krovinys buvo konfiskuoti.
Teismo procesui pasibaigus, ryklio žandikauliai, kurie plačiausioje vietoje siekė 55 cm, buvo pakabinti Kingstono prieplaukoje kaip įspėjimas melagingiems liudininkams, kad teisybė, nors ją paskandintų ir jūros dugne, vis vien išaiškės. Salia kabojo užrašas: „Leitenantas Fitonas siūlo neutraliųjų valstybių piliečiams duoti priesaiką, užsimovus šią apykaklę." „Ryklio popieriai" iki šiol tebėra Jamaikos institute Kingstone-

Liudininkas — ryklys.
1915 metų lapkritį JAV vyriausybė iškėlė bylą keturiems garlaivių kompanijos „Hamburgas — Amerika" tarnautojams. Juos kaltino Jungtinių Valstijų muito įstatymų pažeidimu. Tačiau faktiškai vokiečius teisė už tai, kad jie norėjo praleisti per neutralius Amerikos uostus tariamai prekinius laivus, iš tikrųjų gabenančius sprogmenų atsargas Vokietijos povandeniniams laivams ir reideriams.
Kaltinamojoje kalboje JAV prokuroro padėjėjas Robertas Vudas išdėstė, kaip Norvegijos laivas „Gladstonas", melagingai užregistruotas Kosta Rikos laivo „Marina Kvesada" vardu, 1914 metų gruodžio 16 dieną išplaukė iš Niuport Niuzo uosto Virdžinijoje. Jis tariamai vyko į Valparaisą Čilėje. Iš tikrųjų turėjo susitikti su Vokietijos reideriais.
— 1915 metų sausio pradžioje,-—kalbėjo Vudas,— laivas nuleido Kosta Rikos vėliavą ir iškėlė Norvegijos. Pavadinimas „Marina Kvesada" buvo uždažytas,ir ant laivo priekio bei šonų vėl pasirodė „Gladstonas". Po kelių mažų sėkmingų ir nesėkmingų nuotykių „Gladstonas" nuleido inkarą Pernambuko' uoste Brazilijoje.

— Čia, - tęsė Vudas, — muitinės darbuotojai pareikalavo laivo dokumentų. Po ilgų išsisukinėjimų kapitonas įsidėjo dokumentus į odinį maišiuką ir įlipo į valtį, kuri turėjo nugabenti jį į krantą, bet beplaukdamas išmetė popierius į jūrą. Negaliu, džentelmenai, garantuoti už tai, ką dabar pasakysiu, tačiau vienas liudininkas teigia, kad šalia „Marinos Kvesados" stovėjusio brazilų karo laivo jūrininkai užmušė ryklį, kurio pilve rado tuos dokumentus. Nežinia, ar tai teisybė, bet mums nepavyko jų gauti.
Vudo minėtasis liudininkas Džonas Olsonas buvo vyriausias laivo mechanikas. Davęs priesaiką, jis papasakojo teisme visą laivo užsimaskavimo bei atvykimo į Braziliją istoriją. Jis patvirtino, kad, įsėdęs į valtį, kapitonas išmetė dokumentus. Olsonas teigė girdėjęs kapitoną pasakojant pirmajam padėjėjui, kaip viskas buvę, ir po to dar klausiant: „Neblogą pokštą aš jiems iškrėčiau, ar ne?"
— Ar vėliau matėte laivo dokumentus? — paklausė teismas Olsoną.
— Mačiau tą maišelį, sere.
— Kur?
— Pernambuke.
— O pačius dokumentus ar matėte?
— Ne, sere.
— Jūs palikote laivą Pernambuke?
— Taip, sere.
Anot „Niujork Taims" korespondento, pateikusio šio teismo proceso aprašymą, Olsonas norėjo dar toliau kalbėti, bet „didžiam jo nusivylimui, jam nebuvo leista papasakoti apie ryklio pilve rastus dokumentus".
Taigi Resifio ryklio paslaptis taip ir liko neatskleista, bent plačiajai visuomenei. Peržiūrėję krūvas senų laikraščių, knygos autoriai nerado nieko naujo. Be menkučių užuominų, pateiktų Vudo kaltinamosios kalbos stenogramoje, neišliko nieko. Tačiau, netgi liudininkui rykliui nedalyvaujant teisme, nutikimas su laivu „Gladstonas-Marina Kvesada" buvo dar vienas skandalingas įrodymas, kad Vokietijos vyriausybė pažeidinėjo Jungtinių Valstijų neutralitetą, ir keturi kompanijos „Hamburgas-Amerika" tarnautojai buvo pripažinti kaltais.
 Parašė sagelo liepos 10 2006 20:52:23 · 0 Komentarai · 5824 Skaityta Spausdinti
Komentarai
Komentarų neparašyta.
Rašyti komentarą
Prisijunkite, norėdami parašyti komentarą.
Reitingai
Balsuoti gali tik nariai.

Prašome prisijungti arba prisiregistruoti.

Nėra reitingų.
Laikrodis
Prisijungti
Nario vardas

Slaptažodis



Dar ne narys?
Registruokis

Pamiršai slaptažodį?
Paprašyk naujo
Šaukykla
Jei norite rašyti žinutes, turite prisijungti.

mirka13
16/01/2018 04:57
Shrek sveiku su gimtadieniu

zigis
26/11/2017 17:26
Nuomos

zigis
26/11/2017 17:26
Gal kas zino kokios kainos egipte svoriu ir pilno baliono ? jei galima i PM

eseriuks
30/10/2017 18:06
parduodu iranga

zigis
28/09/2017 18:40
kur galima issinuomuoti metalo detektoriu atsparu vandeniui ?

Dalas
21/08/2017 18:34
Naras vaiduokli Veziai gaudomi tik su sateliais Pas meskeriotojus klausk.

Naras vaiduoklis
03/08/2017 18:09
sveiki gal kas zino kur nelabai tolokai nuo vilniaus galima veziu pagaudyt?

Korsaras
13/07/2017 09:34
zigis

zigis
06/07/2017 18:17
gal kas moka valdyti klompiuteri aladin one Uwatec

eseriuks
18/05/2017 18:57
parduodu iranga !!865774364

Šaukyklos archyvas
Apklausa
Tankas Gilužio ežere:

Tikrai yra (35 m gylyje).

Jį ištraukė bomžai ir pridavė į šrotą.

Antis.

Ančių pulkelis.

Ančių ornitologinis draustinis.

Norėdamas balsuoti turite prisijungti.
Šiandien Gimimo Diena
SVEIKINAME Deep Star
SVEIKINAME stasys