Namai - Straipsniai - Diskusijų forumas - Web nuorodos - Fotogalerija - Video - Siuntimai - Ežerų žemėlapiai - Įrangos gamintojai
Ieškoti   
Forumo pranešimai
Nauji pranešimai
Idomu
kaliningradas
Pirkčiau 10 l 300 ba...
ĮRANGOS IŠPARDAVIMAS...
Mainau infliatoriaus...
Populiarūs pranešimai
Kur vakar (šiandi... [2927]
Kur planuojame ne... [2198]
Idomu [749]
Jokes [686]
Kokia Jusu nardym... [288]
Atsitiktinė nuotrauka


Elektrėnų tiltas.
Paskutiniai prisijungę
donis00:34:12
tautietis01:41:38
bannyk09:43:01
Vismantas14:17:27
sausas16:25:17
mirka1317:28:21
megakarolis 1 dieną
Crypt_Rider 2 dienas
aqua 2 dienas
zigis 2 dienas
Vartotojų tinkle
Prisijungusių svečių: 1
Prisijungusių narių nėra

Registruoti nariai: 924
Neaktyvūs nariai: 3
Naujausias narys: namiokas

Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai

Reklama ir pateikimas
Pateikti nuorodą
Pateikti naujienas
Pateikti nuotraukas

Reklamos galimybės
Reklamdavio prisijungimas

<---> Valio valio, sveikinam visus su pavasariu, greitai nersim. <---> Renkam geriausią dive centrą. Balsuojam. <---> Artimiausiu laiku (šią arba kitą savaitę) - cave divingas Tenerifėje. <---> <--->

Ilgapelekis pilkasis ryklys (Carcharhinus longimanus)
Mėlynųjų vandenų banditai (ilgapelekis pilkasis ryklys).

1971 metais sukurtas „Mėlynas vanduo, baltoji mirtis“ – tai dokumentinis filmas apie filmų kūrėją Peterį Gimbelą, didžiųjų baltųjų ryklių paieškas ir jų filmavimą po vandeniu.
Gimbelas buvo girdėjęs pasakojimus, kaip didieji baltieji rykliai į skutelius sudrasko nušautų banginių kūnus banginių medžioklės plotuose šalia Durbano, Pietų Afrikoje. Jis pasikvietė dabar jau legendiniais tapusius filmų kūrėjus Staną Watermaną ir Roną bei Valeriją Taylorus prisijungti prie jo leidžiantis į šį viso gyvenimo nuotykį, apvainikuosiantį visus nardymus su rykliais.

Kompanija išplaukė iš Durbano išsinuomotu aprūdijusiu banginiams gaudyti skirtu laivu „Terrier IV“, kuriame buvo šiuolaikiški nuo ryklių saugantys narvai, atplukdyti iš Amerikos, ir patraukė link toliau nuo kranto esančių banginių medžioklės plotų. Į nušautus banginius pripučiama oro, kad jie plūduriuotų paviršiuje, tada jie paliekami ir juos paskui paima specialūs laivai. Ekspedicijos nusivylimui, šįkart plėšrūnai, susirinkę draskyti banginio kūno, buvo ne didieji baltieji, o mėlynieji ir pilkieji rykliai.

Gimbelas, Watermanas ir Taylorai nutarė pasinaudoti apsauginiais narvais ir nufilmuoti ryklius, draskančius banginių kūnus. Per keletą dienų buvo prifilmuota įspūdingų kadrų: šimtai didžiulių ryklių, besisukiojančių apie negyvus banginius ir plėšiančių mėsą nuo jų kūnų. Komanda nufilmavo klaikų naktinį nėrimą prie banginio kūno – jie paliko apsauginius narvus, kad atvirame vandenyje nufilmuotų šimtus ryklių, kurie taršė negyvą banginį ir buvo pasiruošę pulti nardytojus, kišančius savo nosį, kur nereikia (tai buvo labiausiai jaudinantis momentas kuriant filmą). Filme matyti, kaip pilkieji rykliai vis atsitrenkia kameros korpusą ir nardytojai visą laiką turi saugotis dantytųjų plėšrūnų.

Šių epizodų poveikis nesusilpnėjo ir po 36 metų. Iš tikrųjų, tokių vaizdų nebenufilmuosi: ryklių sumedžiota tiek daug, kad jų populiacija sumažėjo dešimtis kartų ir jų tiek nebėra, kad būtų galima pamatyti tokią masę. Todėl, nors buvo norėta nufilmuoti didžiuosius baltuosius ryklius, tikroji filmo „Mėlynas vanduo, baltoji mirtis“ žvaigždė yra ilgapelekis pilkasis vandenyno ryklys (Carcharhinus longimanus).

Longimanus lotyniškai reiškia „ilgarankis“ – rankas primena ilgi užapvalinti sparnų formos krūtinės pelekai su baltais pakraščiais. Šių plėšrūnų elgesys skiriasi nuo visų kitų jų giminaičių. Jie plaukioja ir paviršiaus vandenyse, ir gelmėse, toli nuo kranto; kai kurie gyvena nuošaliai atviroje jūroje, kur maisto nėra daug ir jo reikia ieškoti toli. Todėl pilkieji rykliai, aptikę potencialų maistą, skubiai ir nedvejodami pradeda jį tyrinėti, ir paprastai tai daro savo nasrais.
Vandenyno pilkieji rykliai paprastai minta kalmarais ir kaulėtomis žuvimis, pavyzdžiui, tunais ar skumbrėmis, tačiau, kadangi šių plėšrūnų gyvenimo sąlygos nuolat keičiasi – tai puota, tai badmetis – jų racionas kur kas įvairesnis. Jų skrandžiuose randama ir jūros vėžlių, rajų, jūros paukščių, vėžiagyvių, visokių atliekų, išmestų iš pro šalį plaukiančių laivų, taip pat žinduolių, kažkokiu būdu atsidūrusių vandenyne (įskaitant ir žmones). Iš tikrųjų, po ore ar vandenyje įvykusių katastrofų, ypač anksčiau, kol rykliai nebuvo taip masiškai gaudomi, gyvi likę katastrofų liudininkai pasakodavo, kad pilkieji rykliai suėsdavo gyvus ir mirusius į vandenį įkritusius žmones.

Vandenyno pilkieji rykliai gyvena tropinėse ir vidutinio klimato juostoje tyvuliuojančiose jūrose. Nors anksčiau jie buvo gana paplitę, naujausių tyrimų duomenimis, per pastaruosius 15 metų jų sumažėjo 70 procentų. Pilkieji rykliai gali užaugti iki 4 metrų, bet dažniausiai pasiekia iki 3 metrų ilgį. Tai – „elegantiški“ rykliai, galbūt patys gražiausi visame vandenyne – tokie pat aptakūs ir gracingi kaip baltapelekiai pilkieji rykliai (Carcharhinus albimarginatus), tik ne tokie raumeningi.

Įdomu, kad pilkuosius ryklius beveik visuomet lydi nedidelė flotilė baltai – juodai ir rausvai – juodai dryžuotų locmanais vadinamų žuvų (naucrates ductor). Locmanai palaiko simbiotinius ryšius su rykliais – jie pašalina parazitus nuo plėšrūnų kūno, o mainais gauna jų grobio trupinius, be to (tai dar svarbiau), taip apsisaugo nuo kitų plėšrūnų. Locmanai būriuojasi ryklio priekyje arba po juo, žemiau krūtinės pelekų, nes dėl į priekį plaukiančio ryklio sukeltos slėgio bangos jiems lengviau plaukti.
Ilgapelekiai pilkieji rykliai paprastai plaukia lėtai, uosdami ir ieškodami maisto arba patraukti vandens vibracijų ir yra aktyvūs tiek dieną, tiek naktį, be jokio poilsio. Tais laikais, kai žmonės plaukiodavo burlaiviais, būtent šie rykliai sekiodavo iš paskos ir surydavo viską, kas nukrisdavo už borto.

Pilkieji rykliai dažnai plaukioja kartu su trumpapelekėmis grindomis (banginių rūšis, lot. globicephala macrorhynchus); manoma, kad rykliai sekioja paskui šiuos banginius, naudodamiesi jų hidrolokatoriais ir sugebėjimu pagal garsą surasti galvakojų ir žuvų būrius.
Aš pirmą kartą susižavėjau pilkaisiais rykliais būdamas devynerių metų, kai pamačiau filmą „Mėlynas vanduo, baltoji mirtis“. Nuo to laiko norėjau pamatyti juos savo akimis. Tuo metu dar nelabai supratau, kad žvejai jų išnaikino tiek daug, jog reikėtų nuplaukti tūkstančius kilometrų ir tam skirti daugelį mėnesių, kad rasčiau nors vieną jų.
Paieškas pradėjau Konoje, Havajuose, kaip fotografo Jimo Watto svečias. Jis pasakojo, kad pilkuosius ryklius galima pamatyti toliau nuo kranto, nes ten daug trumpapelekių grindų: „Surask grindas ir rasi pilkuosius ryklius“. Be to, giliuose atviros jūros vandenyse yra daug žvejų paliktų žuvims pritraukti skirtų plūdurų, reguliariai pritraukiančių ir pilkuosius ryklius.
Praėjusią liepą mes per dešimt dienų, plaukiodami po dvylika valandų kasdien, skersai ir išilgai išmaišėme Konos pakrantę (plaukiojom ir prie pat kranto, ir iki 40 km gilyn į jūrą). Matėm keletą būrelių trumpapelekių grindų, kasdien tikrinom žvejų plūdurus, tačiau pilkųjų ryklių aptikti taip ir nepavyko.
Praėjusį lapkritį aš prisijungiau prie savo seno draugo Yves’o Lefevre’o iš Prancūzijos Polinezijos – turbūt geriausio pasaulyje nardytojo su rykliais (ir, neabejotinai, labiausiai išprotėjusio) – ir mes leidomės į ekspediciją Raudonojoje jūroje, tikėdamiesi pamatyti pilkųjų ryklių. Aš esu nardęs su Yves’u ir per daugelį metų mačiau įvairių ryklių – tigrinių, pilkųjų rifinių, citrininių, baltapelekių pilkųjų ir šilkinių ryklių: jeigu nori pamatyti ryklį, tai nerasi geresnio gido už jį.
Mes ketinome nerti prie Brolių ir Dedalo rifo salų, tačiau visą savaitę pūtė stiprus vėjas, apribodamas nardymo galimybes Elphinstone rifu ir pakrančių įlankėlėmis.

Keletą dienų mes iš viso nematėme ryklių, tačiau aš buvau apstulbintas Elphinstone rifo grožio ir nuostabaus gyvumo, nors ten kasdien paneria po 300 narų. Europos turistams labai pasisekė, kad panosėje turi tokį gražų rifą, ir nenuostabu, kad per daugelį metų yra padaryta tiek daug fantastiškų šios vietos nuotraukų. Ryškių spalvų minkštieji koralai, vaivorykštiniai žuvų guotai, milžiniškos jūros vėduoklės, nerealus skaidrumas – apie ką dar galėtų svajoti naras?
Vėjas nenurimo ir laivą supo kaip pragare. Pagaliau penktą ekspedicijos dieną už kaimyninio rusų laivo, iš kurio į vandenį buvo mėtomos maisto atliekos, pasirodė porelė pilkųjų ryklių. Raudonojoje jūroje uždrausta šerti ryklius ir tai darantiems operatoriams skiriamos didžiulės baudos. Tačiau besivystančiose šalyse vis dar įprasta atliekas mesti per bortą, todėl, Yves’o padrąsintas, aš pasinaudojau šia galimybe, įšokau į vandenį ir nuplaukiau prie rusų išmestų šiukšlių. Likusi grupė nusekė su kaukėmis, plaukmenimis ir vamzdeliais – jie taip susijaudino pamatę ryklius, kad jiems neužteko kantrybės užsidėti sudėtingesnę įrangą. Man pasisekė, nes grupei teko apsiriboti paviršiumi, o aš galėjau vienas plaukioti su rykliais.
Mano geltonas kostiumas puikiai pasitarnavo, patraukdamas ryklių dėmesį – jie tiesiog pripuolė prie manęs. Tai buvo dvi jaunos ryklių patelės, kiekviena apie 1,5 metro ilgio (nedidelės, tačiau jos bent jau buvo čia). Man šovė pirma mintis: „Kokios jos gražios“, po kurios sekė: „Oi, jos iš tikrųjų labai dėmesingos“. Aš nusileidau į 10 metrų gylį ir žaidžiau, atstumdamas ryklius su savo kamera. Buvo puiku, kol galėjau vienu metu matyti abu ryklius. Bet kai pasisukau ir pažiūrėjau į gilumą, vienas dingo iš mano akiračio ir kol fotografavau vieną, jutau, kaip kitas atsitrenkė į mano plaukmenis. Baksnodamas ir stumdydamas ryklius (lyg atlikdamas kažkokius keistus kovos menų judesius) jaučiausi kaip devintame danguje.

Po valandėlės Yves’as ir kiti pasiėmė savo balionus ir prisijungė prie manęs. Nors narų (ir jų burbulų) buvo daugybė, ir tai galėjo blaškyti ryklius, bet plėšrūnai atrodė labai susidomėję geltonu kostiumu ir fotografu, kuris keliavo taip toli ir laukė taip ilgai, kad savo akimis pamatytų šiuos nuostabius gyvūnus.
Grįžęs į laivą, jam be paliovos supantis, aš mąsčiau; išvada buvo neraminanti ir neabejotina: jeigu pilkųjų (ir kitų) ryklių žvejyba nesiliaus ir nesiliaus tuojau pat, artimoje ateityje gali nebelikti netgi tokios galimybės juos pamatyti, kaip pavyko man. Reikia spausti vyriausybes, kad jos apribotų ryklių naikinimą dėl pelekų sriubos, arba mums liks tiktai prisiminimai apie šiuos gyvūnus. Šiuo metu nebegalima vienu metu stebėti kelių šimtų pilkųjų ryklių, kaip rodoma filme „Mėlynas vanduo, baltoji mirtis“. Labai greitai gali taip atsitikti, kad nebebus įmanoma pamatyti nė vieno.

Ilgapelekis pilkasis ryklys (faktai).

Paplitę angliški vardai: oceanic whitetip shark, Brown Milbert's sand bar shark, brown shark, nigano shark, shark, whitetip, whitetip shark, white-tip shark, whitetip whaler
Lotyniškas pavadinimas: Carcharhinus longimanus

Aprašymas: ilgapelekis ryklys turi kresną kūną, didelį užapvalintą nugaros peleką ir labai didelius ir plačius priekinius krūtinės pelekus. Turi trumpą užapvalintą snukį su nedidelėmis akimis, kurios gali būti uždengiamos specialiomis membranomis. Nugaros pelekas yra labai didelis, su užapvalintu galiuku. Rykliai gavo tokį pavadinimą (whitetip) dėl to, kad jų pelekų galiukai yra balti. Pas jaunus ryklius pelekų galiukai kartais būna dar taškuoti.
Kūno spalva varijuoja nuo pilkai bronzinės iki rudos, priklausomai nuo to, kokioje geografinėje zonoje jie gyvena. Pilvas paprastai baltas, arba su geltonu atspalviu.
Maksimaliai išauga iki 4 metrų, tačiau paprastai ilgis nesiekia 3 m, svoris iki 170 kg.
Patelės būna šiek tiek didesnės.

Įpročiai ir paplitimas. Ilgapelekiai paplitę visuose pasaulio vandenyse tarp 20 šiaurės ir 20 pietų platumų. Tai labai daug migruojanti rūšis, mėgstanti šiltus vandenis (paprastai sutinkami vandenyse su temperat8ra 20-28 C). Nors kaip jau sakyta, jie vengia šaltesnių vandenų, tačiau kartais nuklysta žymiai toliau savo įprastų vietų. Pvz, 2004 m negyvas ilgapelekis buvo rastas vakariniuose Švedijos vandenyse! Dažniausiai sutinkami toli nuo kranto giliuose vandenyse, nors kartais pastebimi ir seklesnėse vietose. Ilgapelekiai yra vieni iš trijų dažniausiai paplitusių vandenynų ryklių.
Paprastai gyvena viršutiniuose vandenyno vandenyse – iki 150 m gylio. Ir kuo toliau nuo kranto, tuo daugiau jų sutinkama. Tačiau kartais sutinkami ir pakrantėse – iki 37 gylio, daugiausia vandenyno salose, tokiose kaip Havajai, kurios turi siaurą kontinentinį šelfą ir yra laisvas išėjimas į didelius gylius. Dažniausiai laikosi pavieniui, bet tose vietose, kur daug maisto, susirenka į būrius (iš tuo metu šalia buvusių individų).


Ne taip kaip dauguma gyvūnų, neturi dienos ciklo todėl yra aktyvūs tiek dieną, tiek naktį.
Plaukioja iš lėto, su plačiai išskleistais krūtinės pelekais. Tačiau, nežiūrint savo lėtumo, esant reikalui (medžiojant) gali žaibiškai įsibėgėti.
Dažni jų palydovai – remoros, locmanai, pilotai ir netgi delfinų šeimos žuvys.

Mityba. Ilgapelekiai ėda viską – medžioja visas įmanomas žuvis, vėžlius, jūrų paukščius, pilvakojus moliuskus, kalmarus, vėžiagyvius, mielai suėda nugaišusius delfinus ir banginius.
Dėl tos priežasties jie dažnai sekioja paskui skumbrių, tunų ir kitų žuvų būrius. Beje, kartais pastebima, kad jie mėgsta laikytis šalia banginių ar delfinų – kaip manoma, jie pasinaudoja šių žinduolių hidrolokacinėmis savybėmis. Delfinai matyt lengviau randa maisto savo „lokatorių“ pagalba, o rykliai tai žino ir visada laikosi netoliese.
Maitindamiesi tampa agresyvus ir tarsi netenka proto, griebdami dantimis viską kas tik papuola, tačiau dabar manoma, kad tokius agresijos priepuolius jiems sukelia ne tiek patekęs į vandenį kraujas, kiek pati ryklio natūra – kiekvienas stengiasi kuo daugiau prikimšti pilvą, kad tik maistas nepatektų konkurentams (kitas pavalgymas gali būti negreitai...).

Priešai. Jauni ilgapelekiai rykliai dažnai tampa didesnių ryklių grobiu.

Veisimasis. Paprastai poruojasi ankstyvaisiais vasaros mėnesiais. Šie rykliai yra gyvavedžiai, tai yra jauni rykliukai užauga motinos pilve ir pagimdomi. Nėštumas trunka apie metus. Vadoje būna nuo 1 iki 15 rykliukų – priklausomai nuo motinos dydžio. Rykliukai būna apie 60 cm ilgio.
Nykstanti rūšis. Populiacija labai sumažėjo ypač pastataisiais metais dėl intensyvios žvejybos (jie itin vertinami dėl savo didžiulių pelekų, naudojamų ryklių sriubose). JAV mokslininkų tyrimai rodo, kad 1992-2000 metais jų populiacija drastiškai sumažėjo – net 70% !!!

Ryklių atakos. Ilgapelekiai dažniausiai būna pirmieji, kas pasirodo katastrofų vietose. Yra pagrindo manyti, kad būtent jie sudraskė daugelį išgyvenusiųjų po laivų ar lėktuvų sudužimų jūrose.
Yra ir užfiksuotų šių ryklių atakų ant žmonių. Tuo tarpu daiveriai praneša, kad ilgapelekiai rodos jų kiek prisibijo, tačiau nepaliaujamai sekioja iš paskos tirdami apliką. Nerekomenduojama turėti su savimi nušautų žuvų, ir jeigu ryklys ima pernelyg domėtis naru (baksnoti, liesti), geriau kuo greičiau dingti iš vandens.

Vertimas Undinėlės maloniai leidus DIVE - didžiausiam D.Britanijos narų žurnalui.
Kita info iš laisvų interneto šaltinių.
 Parašė sagelo gruodžio 05 2008 09:02:29 · 3 Komentarai · 5151 Skaityta Spausdinti
Komentarai
Trolis gruodžio 05 2008 17:50:17
Tra ką tik gryžusių iš Brothers salų.. pasakojo , kad buvo panashiai , ilgapeliakiai tikrino diverius , teko atsimushineti lastais Super ....
Oktopusas gruodžio 07 2008 16:46:47
Lapkricio 13/20 ejome kaip siuo marsrutu B>D>E, Rykliu buvo tikrai daug,bet diziausia ispudi paliko "longimanus", sie rykliai buvo tokie smalsus, kad realiai teko atsimusineti nuo ju. Adrenalino pasikroveme, per daugeli metu nebuvo taip, kad rykliai butu taip arti ir mus tiesiogine prasme ragautu.
Oktopusas sausio 22 2009 12:01:07
kaip mus ragavo ilgapelekis galite paziureti musu tinklapio galerijoje video
Rašyti komentarą
Prisijunkite, norėdami parašyti komentarą.
Reitingai
Balsuoti gali tik nariai.

Prašome prisijungti arba prisiregistruoti.

Nuostabu! Nuostabu! 100% [3 Balsų]
Labai gerai Labai gerai 0% [Nėra balsų]
Gerai Gerai 0% [Nėra balsų]
Patenkinamai Patenkinamai 0% [Nėra balsų]
Blogai Blogai 0% [Nėra balsų]
Laikrodis
Prisijungti
Nario vardas

Slaptažodis



Dar ne narys?
Registruokis

Pamiršai slaptažodį?
Paprašyk naujo
Šaukykla
Jei norite rašyti žinutes, turite prisijungti.

mirka13
16/01/2018 04:57
Shrek sveiku su gimtadieniu

zigis
26/11/2017 17:26
Nuomos

zigis
26/11/2017 17:26
Gal kas zino kokios kainos egipte svoriu ir pilno baliono ? jei galima i PM

eseriuks
30/10/2017 18:06
parduodu iranga

zigis
28/09/2017 18:40
kur galima issinuomuoti metalo detektoriu atsparu vandeniui ?

Dalas
21/08/2017 18:34
Naras vaiduokli Veziai gaudomi tik su sateliais Pas meskeriotojus klausk.

Naras vaiduoklis
03/08/2017 18:09
sveiki gal kas zino kur nelabai tolokai nuo vilniaus galima veziu pagaudyt?

Korsaras
13/07/2017 09:34
zigis

zigis
06/07/2017 18:17
gal kas moka valdyti klompiuteri aladin one Uwatec

eseriuks
18/05/2017 18:57
parduodu iranga !!865774364

Šaukyklos archyvas
Apklausa
Tankas Gilužio ežere:

Tikrai yra (35 m gylyje).

Jį ištraukė bomžai ir pridavė į šrotą.

Antis.

Ančių pulkelis.

Ančių ornitologinis draustinis.

Norėdamas balsuoti turite prisijungti.
Šiandien Gimimo Diena
SVEIKINAME burbulas
SVEIKINAME Jenna