Namai - Straipsniai - Diskusijų forumas - Web nuorodos - Fotogalerija - Video - Siuntimai - Ežerų žemėlapiai - Įrangos gamintojai
Ieškoti   
Forumo pranešimai
Nauji pranešimai
Perku išleidimo vožtuvą
Idomu
kaliningradas
Pirkčiau 10 l 300 ba...
ĮRANGOS IŠPARDAVIMAS...
Populiarūs pranešimai
Kur vakar (šiandi... [2927]
Kur planuojame ne... [2198]
Idomu [749]
Jokes [686]
Kokia Jusu nardym... [288]
Atsitiktinė nuotrauka


Nardyk meet'as 2008
Paskutiniai prisijungę
megakarolis08:34:32
sausas12:20:55
bannyk20:43:47
donis 1 dieną
tautietis 1 dieną
Vismantas 1 dieną
mirka13 2 dienas
Crypt_Rider 3 dienas
aqua 3 dienas
zigis 3 dienas
Vartotojų tinkle
Prisijungusių svečių: 1
Prisijungusių narių nėra

Registruoti nariai: 924
Neaktyvūs nariai: 3
Naujausias narys: namiokas

Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai

Reklama ir pateikimas
Pateikti nuorodą
Pateikti naujienas
Pateikti nuotraukas

Reklamos galimybės
Reklamdavio prisijungimas

<---> Valio valio, sveikinam visus su pavasariu, greitai nersim. <---> Renkam geriausią dive centrą. Balsuojam. <---> Artimiausiu laiku (šią arba kitą savaitę) - cave divingas Tenerifėje. <---> <--->

„Nepavojingas“ urvas.
„Nepavojingas“ urvas.

Kaip žinia, Didžiojo Petro įlanka dosniai apdovanota ne tik išviršinėmis, bet ir povandeninėmis įdomybėmis.
Čia yra ir nuskendusių laivų, ir salų su labai grąžiais povandeniniais peizažais prie jų, ir akmeniniai kupolai, ir atskirai stovinčios uolos, kylančios į kokius 30 metrų, ir tiek pat besileidžiančios žemyn.
Yra netgi povandeninių grotų ir olų.
Štai apie tokią olą, ir apie mūsų nėrimą į ją, aš ir noriu jums papasakoti.

Vienu žodžiu pagal supratimą apie „KIETAS“ olas ", šią olą ir uola vadinti gėda: todėl, kad 15 m gylyje į olą įeina skylė su nedideliu kupolu be jokių išsišakojimų.
Štai šiam "nerimtam reikalui" mes ir „pasirašėme“......

Ir dar reikia pasakyti, kad aš tik ką nusipirkau žurnalą "Oktopus" su labai grąžiomis povandenių olų nuotraukomis, darytomis Gevino Niumano.

Daug maž tokius vaizdusi ir tikėjomės išvysti „mūsų“ oleleje. Tai buvo pirma klaida.

Antroji buvo tame, kad, nardant daugiau negu 15 metų (dažniausiai „solo“), jautiesi jeigu ne Ž.I.Kusto, tai mažų mažiausiai kažkur šalia.

Trečia klaida (arba pati pati pirmoji) buvo tame, kad (aš pasikartosiu) mes ta olą laikėme visai „nerimta“. Ji, aišku, tokia ir yra.

Va tik pasiruošti susitikimui su ja reikėjo daug rimčiau.
Taigi, trys ne patys blogiausi narai, mūsų pačių akimis žiūrint, nusprendė nufilmuoti nedidelį mėgėjišką povandeninį filmą apie nėrimą į šią olą.

Knygą "Jūsų pirmas filmas" perskaitėme, scenarijų primetėme, kamerą ir boksą įsigijome, baterijas įkrovėme, prožektorius pasiėmėme. Na , atrodo padarėme viską.

Na lyg tai , virvę reiktu pasiimt… Bet ką jau čia , mes juk profesionalai! Ola 15 metrų ilgio, gylis tik truputi daugiau dešimties, kokia po velnių , virvė, painiotis dar su ja!!!!

Vaikigaliais, ar ką, mus laikote … galvojome mes, bijodami pasirodyti vieni prieš kitus bailiais.
Ir štai, vieną gegužės dieną, mes iškeliavome į Karamzino salą.
Įdomi tokia sala , 600 m ilgio, uolėtos, su staigiai į viršų šaunančiomis sienomis iki 107 metrų. Gamtos draustinis.

Tarp kitko, jei būsite šiuose kraštuose – pasiimkite foto ir video kameras, taip pat ir povandenines.
Grąži sala, vos netapusi mano kapu.
Po pat sala daug ko įdomaus: du laivai, civilis ir karinis (pagal kai kuriuos duomenis netgi trys), krūva įvairių tipų nesprogusių aviacinių bombų.
Taip pat šalia įspūdingų dydžių povandeninė siena, nusidriekusi nuo salos į jūrą.

Na ir aišku ola, kur mes ir patraukėme dviem japoniškais kateriais, aplenkdami vieni kitus.
Tai buvo šventė, bet tada dar nežinojome, kad bus švenčiama ne nėrimas į olą, o išėjimas iš jos ir kad šią dieną kai kas galės drąsiai laikyti savo antrąja gimimo diena.

Atvykome į vietą, neskubėdami apsirengėme, pakartojome scenarijų ir "nukritome" už borto .
Numanomas nėrimo gylis -13 metrų. Matomumas – įprastas tam metų laikui apie 20 m.

Įėjimą, tiesa sakant, radome ne iš karto , ir ko jį suradom, “suvalgeme“ po 70 atmosferu oro.
Štai ir įėjimas į olą. Taip, toliau veikiame griežtai pagal scenarijų - parodau ženklais: aš užplaukiu, kol NESUSIDRUMSTĖ, filmuoju, po to duodu signalą.
Jūs įplaukiate į olą, na o ten bus matyt.

Pradžia vyko pagal scenarijų.
Įplaukiu į vidų ir pafilmavęs kokias penkias minutes, aš apsisuku ir paduodu signalą.
Mano kompanionai įplaukė su avantiūra, šviesdami galingais prožektoriais. Gražu . Tai reikia nufilmuoti. Nufilmuota.

Nuo uolos dugno pradėjo kilti dumblas. "Reikėtų spėti nufilmuoti daugiau, - pagalvojau aš, - kol vanduo švarus".
Nusisukau nuo įėjimo ir pradėjau filmuoti. Į plyšį įsmuko nedidelis būrelis juodųjų ešerių.
Aplink ežiai, žvaigždės , midijos, jūros agurkai. Šitai filmuojam, taip įdomu, aš praplaukiau šiek tiek toliau į olos gilumą. Labai švarus, beveik distiliuotas vanduo.

O kaip ten pas mus su oru? Pažiūrėjau į manometrą – 50 atmosferų.
Na, su mūsų patirtim, na ir tokiame gylyje… dar truputėlį pafilmuosiu, ne kas diena gi į olas landom. Dumblas kilo vis labiau ir labiau.

Va dabar , laikas gryžti ,vis vien kokybiško filmavimo nebebus. Bet apsisukes, į tą pusę, kur mano manybu yra išėjimas, išėjimo aš nepamačiau….

NIEKO! VISIŠKAI NIEKO! Prieš mane buvo tik migla. Ji buvo visur: iš kairės, iš dešinės, iš apčios ir iš viršaus - VISUR!

Prieš kaukę nervingai šmėstelėjo kažkieno tai plaukmenys ir tai buvo paskutinis dalykas, kurį galėjau pamatyti oloje.

Pabandžiau pažiūrėti į manometrą, prisikišau jį prie pat akių - beviltiška, matomumas nulinis.
Gerai , baimės nėra, raminau save, dabar išjungsiu prožektorių ir pamatysiu išėjimo šviesą.
Spragtelėjau jungiklį, aš panirau į visišką tamsą. Pasidarė dar blogiau.

Paskubėjau jį vėl įjungti. Tapo truputi jaukiau , bet tik tiek.
Atsiminiau keiverių pasakojimus: "prarasi šviesą - nebaisu, pamesi "chodovyką" – tai tavo galas".

Bet juk tai tikruose, dideliuose urvuose! O čia daugiausia 15 m!
Kiek gi liko oro? Ką daryti? Kur ieškoti išėjimo?

Mintys pynėsi, plūdo viena po kitos, neleisdamos susikaupti kam nors vienam, pačiam pagrindiniam. Kas dabar svarbiausia? Išsikrapštyti į paviršių, pažiūrėti kiek oro, rasti išėjimą, velnias, reikėjo pasiimti virvę….

Vėl viskas pradėjo suktis olos –spastų uždaru ratu, kur mes atsidūrėme dėl per didelio pasitikėjimo savimi. Ne , kritika paskui, reikia kažką daryti…

Pirmiausia , pagalvojau aš, reikia nuraminti mintis ir kvėpavimą. Bet pagalvoti apie tai buvo lengviau negu padaryti. Mintys painiojosi.

Staiga visiškai aiškiai įsivaizdavau, kaip mane ras "pakibusį" šiame urve. Tikrai, kaip ant to žurnalo viršelio, tik be ritės… ir mirusį. Tiesiog už 20 m nuo manęs vandens paviršiuje buvo valtis, bet man tai buvo neįsivaizduojamai toli…

Atsirado noras tiesiog nieko nedaryti. Tiesiog kyboti vienoje vietoje. Aš čia vienas, draugai, greičiausiai, jau rado išėjimą
.
Virvės jie neturi, ją pasiimti jiems reikia pakilti iki valties, pasikeisti balionus, visa tai reikia PADARYTI ir visam tam padaryti reikia LAIKO!

O aš, panašu, laiko turiu labai ir labai mažai.
Teko sukaupti visas jėgas, kad sulaikyčiau gyvulišką baimę ir nepridaryčiau kokių nors nesąmonių.
Pavyzdžiui, visa tai baigti vienu mostu, nelaukiant, kada baigsis balione oras. Ne , kvailystės visa tai , kol yra oro reikia gyventi, kaip ten instrukcijose parašyta?

„Pakliuvęs į kritinę situaciją, pirmiausia, nusiraminkit, nemalonumai su jumis jau įvyko, dabar reikia juos baigti“. Gerai pasakyta, bet ką tu gali padaryti?
Tiktai judėti. Kur? Nesvarbu!

Kyboti vietoje ir laukti, kada išsisklaidys migla - kvaila, gali būti, ji laikysis visą parą.
Laukti, kad tau atneš kita aparatą, gelbėjanti mintis, bet pasikliauti ja, reiškia taip pat kyboti ir nieko nedaryti, kas tolygu mirties nuosprendžiui ...

Aš visiškai nuleidau orą iš savo sauso kostiumo, atsiguliau ant dugno, tapo šiek tiek lengviau.
Nors kažkokia atrama. Galvok, galvok vaikine, ir daryk tai greičiau, tiesiog įsakinėjau sau!
Reikia judėti išilgai sienos, bet ta sieną dar reikia rasti, o dar ir sienos čia tokios…tai ne kambarys blokiniame name, tu matei olą, ji nedidelė, pasiklysti joje negalima, reikia tiktai rasti išėjimą…
Mano reguliatorius subalansuotas, oras baigsis iš karto, "iščiulpinėti " aparato neteks….
Tai gerai ar blogai?? Kiek man dar užteks oro balione…
Ką daryti kai jis baigsis?…
Juk oro burbulų čia nėra, o ka dar galima daryti , kada baigiasi oras…

Išvengti panikos, paskui kurią prasidės dažnas kvėpavimas ir greitai sumažės oro likučiai balione, pavyko didžiulėmis valios pastangomis.

-Taigi, kadangi iš šviesos nėra jokios naudos, ją vistik geriau išjungti. Aš vėl pasinėriau į visišką tamsą ir pradėjau kažkur judėti.

Kur judėti buvo vis viena, ir reikėjo galvoti apie kažką neutralaus, kad negalvočiau apie ORO SĄNAUDAS. Galvoje buvo tiktai viena „neutrali mintis“: 3 vyrai nuėjo į 15 metrų ilgio uolą 13 metrų gylyje ir nuskendo 20 metrų nuo valties .
Kažkodėl ypatingai aštriai lindo į galvą šitie maži „nereikšmingi“ skaičiai.

Aš tiesiog šliaužiau visiškoje tamsoje, atsiremdamas į akmenis, čiupinėjau juos, ir jeigu tai buvo siena sukau nuo jos į dešinę.
Šliaužti, prisilaikant viena ranka sienos nebuvo jokių galimybių, buvo visiškai neįmanoma, tai iš tikrujų ne kambarys su keturiomis sienomis ir plačiomis durimis.
Momentą , kai pamačiau mėlynai –žalią skylę atsimenu ir dabar!

Nežiūrėdamas į manometrą aš roviausi prie jos, dirbdamas plaukmenimis iš visų jėgų.
Šmėkstelėjo mintis: „NA, AČIŪ DIEVUI, GYVENSIU“, ir čia pat kita: "Na va koks aš kietas, ir čia nežuvau", bet tuoj pat save nutraukiau: "Kietas tu keistuolis, geriau tylėk kol vėl kas neivyko.“

Nieko oloje neliko? Ne, prie įėjimo manęs laukė draugai. Tarp kitko, jeigu kas nors dar būtų likęs oloje, aš labai abejoju, kad būčiau prisivertes ten grįžti neprisirišes.
Jau prie išėjimo pastebėjau, kad videokamera kartu su prožektorium nukrito nuo rankos ir pasiliko urve.
Bet ieškoti jų dabar, grįžti į olą, kuri vos netapo mūsų kapu, buvo aukščiau mano jėgų.

Manometro rodylė sustojo ties 20 barų. Dar kartą žvilgtelėjęs į olą, visdėlto nusprendžiau, bet tik pasikeitęs balionus.

Iškeikę save paskutiniais žodžiais, mes pailsėjom, aš mirtinai prisirišau sau prie rankos storą virvę (traukti lengviau bus jei kas, negu už diržo), ir pasikeitęs aparatą, nunėriau kameros.
Vienas iš mano draugų – avantiūristų liko paviršiuje, kitas išėjo su manim pagalbon.
Pakibęs ties įėjimu į urvą ir nuraminęs kvėpavimą, kiek tai buvo įmanoma, su jausmu, lyg aš vėl lysčiau į drakono nasrus , kurie mane maloningai jau vieną kartą išspjovė, vėl įlindau į olą.

Migla, per tą pusvalandį, kurį mes praleidome valtyje, taip ir neišsisklaidė. Kamera gulėjo gal kokie trys metrai nuo įėjimo, ir aš užčiuopiau ją praktiškai iš karto. Po to ATBULINE EIGA ir atsispirdamas atbulas, aš išlindau iš uolos.

Tą dieną mes daugiau nenardėme. Nebeėjome nei į kreiserį, nei į civilį laivą, niekur.
Mes susiruošėm ir išvykom namo. Ir nežiūrint to, kad viskas baigėsi laimingai, visiems trims išliko kažkoks slegiantis jausmas.

Grįždami atgal namo, daugiausia tylėjome. Apie pergalę negalėjo būti nei kalbos, mus tiesiog paleido šiam kartui.

Lygtai pati mirtis kvėptelėjo savo kvėpavimu, ir nerūpestingai pasakė: "Tiek to, ne šį kartą".
Po šio įvykio jau praėjo metai, tačiau aš dar ir dabar bijau šios vietos. Sakoma, kad yra tik vienas būdas nugalėti baimei – tiesiog su ja susilieti.
Kiek tik nori galima stovėti prie tamsios laiptinės, tačiau kol tu į ją neįeisi, tol ir bijosi tos tamsos.

Ir aš , aišku, vėl įlysiu į šį urva, bet dar ne dabar, ne šiandien…

* * *
Štai taip.
Visiškai mažytė, beveik rekreacinė ola vos netapo mūsų kapu.
Ir juokingiausia šioje istorijoje: jeigu man kas nors būtu pasakęs, kad jis lindo į urvą be virvės, aš pasukinėčiau pirštą prie smilkinio ir pavadinčiau jį negražiu žodžiu...

Na aišku,vakarykščiu protu visi protingi. O filmas tarp kitko, neblogas pavyko.
Mes jį netgi į vietinę laidą mėgėjiškų filmų "Perlinė pakrantė" nusiuntėme. Pavadinome - "Mano meilė – Japonų jūra".
Netgi ir apdovanojimą už jį gavome. Gerai, kad ne po mirties...


Vertimas Aquaholic

 Parašė sagelo kovo 16 2009 10:51:35 · 3 Komentarai · 1459 Skaityta Spausdinti
Komentarai
Andrius kovo 16 2009 17:35:27
Labai geras ir pamokantis straipsnis. Ačiū Mode.
Svaigis kovo 16 2009 19:00:59
Malacius Mode, superinis straipsnis. aciu didelis tau.....
Aquaholic kovo 17 2009 14:22:40
Stengiuos kiek galiu .
Vis forumas pagyveja.Reikia dazniau skaitalu parupint .
@
Rašyti komentarą
Prisijunkite, norėdami parašyti komentarą.
Reitingai
Balsuoti gali tik nariai.

Prašome prisijungti arba prisiregistruoti.

Nuostabu! Nuostabu! 80% [4 Balsų]
Labai gerai Labai gerai 20% [1 Balsas]
Gerai Gerai 0% [Nėra balsų]
Patenkinamai Patenkinamai 0% [Nėra balsų]
Blogai Blogai 0% [Nėra balsų]
Laikrodis
Prisijungti
Nario vardas

Slaptažodis



Dar ne narys?
Registruokis

Pamiršai slaptažodį?
Paprašyk naujo
Šaukykla
Jei norite rašyti žinutes, turite prisijungti.

mirka13
16/01/2018 04:57
Shrek sveiku su gimtadieniu

zigis
26/11/2017 17:26
Nuomos

zigis
26/11/2017 17:26
Gal kas zino kokios kainos egipte svoriu ir pilno baliono ? jei galima i PM

eseriuks
30/10/2017 18:06
parduodu iranga

zigis
28/09/2017 18:40
kur galima issinuomuoti metalo detektoriu atsparu vandeniui ?

Dalas
21/08/2017 18:34
Naras vaiduokli Veziai gaudomi tik su sateliais Pas meskeriotojus klausk.

Naras vaiduoklis
03/08/2017 18:09
sveiki gal kas zino kur nelabai tolokai nuo vilniaus galima veziu pagaudyt?

Korsaras
13/07/2017 09:34
zigis

zigis
06/07/2017 18:17
gal kas moka valdyti klompiuteri aladin one Uwatec

eseriuks
18/05/2017 18:57
parduodu iranga !!865774364

Šaukyklos archyvas
Apklausa
Tankas Gilužio ežere:

Tikrai yra (35 m gylyje).

Jį ištraukė bomžai ir pridavė į šrotą.

Antis.

Ančių pulkelis.

Ančių ornitologinis draustinis.

Norėdamas balsuoti turite prisijungti.
Šiandien Gimimo Diena
Šandien nėra