Namai - Straipsniai - Diskusijų forumas - Web nuorodos - Fotogalerija - Video - Siuntimai - Ežerų žemėlapiai - Įrangos gamintojai
Ieškoti   
Forumo pranešimai
Nauji pranešimai
sparnas, reguliatori...
Kur planuojame nerti!!!
Artimiausios keliones
Balionu guminius padus
bijantiems chemijos
Populiarūs pranešimai
Kur vakar (šiandi... [2927]
Kur planuojame ne... [2199]
Idomu [751]
Jokes [686]
Kokia Jusu nardym... [288]
Atsitiktinė nuotrauka


Nardyk meet'as 2008
Paskutiniai prisijungę
raimze02:47:16
Dlu03:32:53
stg4409:04:25
arvis15:02:27
neptun16:59:56
donis 1 dieną
Vygantas 2 dienas
bannyk 2 dienas
Korsaras 3 dienas
darka 6 dienas
Vartotojų tinkle
Prisijungusių svečių: 7
Prisijungusių narių nėra

Registruoti nariai: 934
Neaktyvūs nariai: 53
Naujausias narys: keliauninkemilda

Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai

Reklama ir pateikimas
Pateikti nuorodą
Pateikti naujienas
Pateikti nuotraukas

Reklamos galimybės
Reklamdavio prisijungimas

<---> Valio valio, sveikinam visus su pavasariu, greitai nersim. <---> Renkam geriausią dive centrą. Balsuojam. <---> Artimiausiu laiku (šią arba kitą savaitę) - cave divingas Tenerifėje. <---> <--->

Troškimas gyventi.
Pamestas jūroje
TROŠKIMAS GYVENTI


Atsitikimas Pietų Kuriluose su rusų naru.
Vitalijus Jeršovas


Visas pasaulis šoke, visa povandeninė visuomenė gaudžia ir „laužo ietis“: viena iš povandeninio mokymo sistemų priėmė sprendimą – įteisinti “solo divingą“, tai yra nardymą po vieną.
Na , bendrai tai, mūsų šalyje solo nardymas senai „įstatyme“.
Netgi ir DOSAAF kursai, kad ir rekomendavo nardyti su partneriu, tačiau to daryti neįpareigodavo, skirtingai negu vakarų sistemos.
Kaip žinoma: "kas vokiečiui mirtis, tas rusui tik į džiaugsmą".
Tiesa, tai buvo senai, dar su tais rusais, su tarybiniais...
Tačiau aš čia taip sau, dėl intrigos.

****
Ne taip senai per centrinius radio ir televizijos kanalus pasirodė žinutė:
"… rusijos naras vandenyje praleido septynioliką valandų ir išliko gyvas, išlipęs Hokkaido salos krante.“
Bet tai buvo jau antrasis pranešimas.
O pirmas buvo apie tai, kad jis dingo. Ir šito pranešimo mes negirdėjome todėl, kad kaip tik tuo laiku jo ir ieškojome. Ir apskritai, visa tai ir įvyko pas mus „garlaivyje“.
Geras žmogus, labai geras profesionalus sovietinės mokyklos naras, 45-metis “dėdė Vasia“. Taip jį vadino. Vardas tikras.
Na ką žmonės daro Pietiniuose Kuriluose, jūs tikriausiai žinote. Šiaip tai dirba.
Ežiukus, jūrų agurkus, moliuskus renka. Dirba ,vienu žodžiu.

Erdvės tarp salų ten labai didelės, ir nenuspėjamos srovės gali pasiekti iki keturių mazgų greitį, ir oras būna - per valandą po penkis kart keičiasi.
Kas ten buvo, tas žino, o kas nebuvo – ir nereikia.
Tarp rusijos salos Tanfiljevo ir Japonijos salos Hokkaido yra rėva Opasnaja.
Nuo jos iki Japonijos nėra labai toli, mylios gal dvi su puse turbūt, tačiau srovės ten tokios stiprios, kad net narų bujus po vandeniu įtraukia.

O tos srovės sudėtingos ir juda, kaip joms „šaus į galvą“. Čia viskas ir įvyko.

****
Gruodžio pradžia, oras: -3С, vanduo: -2С, saulė šviečia. Jūra truputi nerami, srovė stipri, bet vyrai nusprendė dirbti, todėl čia ir atvyko. Nuleido valtis ir prasidėjo įprasta darbo diena.
Kai visi vaikinai pradėjo "siurbti" po antrus aparatus, "dėdė Vasia" dar neišėjo po pirmojo, ir visiems tapo aišku, kad kažkas atsitiko.

Paskelbė pavojų, ištraukė narus iš vandens ir viena plastikinė bei trys guminės valtys iš mūsų laivo, plius toks pat valčių kiekis iš kito laivo, stovėjusio kitoje rėvos pusėje, pradėjo dingusio žmogaus paiešką.
Keturias valandas valtys šmirinėjo į visas puses, bet veltui. Du žmonės su akvalangais nėrė į tą vietą, kur jį matė paskutinį kartą ir dreifuodami po vandeniu pasroviui, pasiekė iki 15 m gylio.
Gal būt , jis susipainiojo po vandeniu? Ar maža ka jūra nešioja. Bet nieko nerado.
Nei žmogaus, nei jo bujaus, nei jo įrangos.

Aišku, šitos povandeninės paieškos buvo labiau sąžinei nuraminti, nes tokiuose plotuose po vandeniu rasti žmogų, ir dar esant tokiai srovei ...
Paieškos jau buvo daromos Japonijos teritoriniuose vandenyse, apie ką mums davė suprasti Japonijos sargybinis laivas. Iš jo per megafoną gera rusų kalba rekomendavo valtims grįžti „pas save į Rusiją“.
Atsistūmę rankomis nuo jo borto, narai su viena iš valčių paaiškino japonams, kad dingo žmogus, ir kad mums dabar ne iki jų „teritorinių pretenzijų“.
Tarp kitko, "samurajai" nors ir filmavo su video kamera visą šitą „bespridielą“, taip pat dalyvavo paieškoje.

Per septynias nepertraukiamų paieškų valandas buvo “iššukuotas“ rodos visas rajonas, kur žmogus netgi teoriškai negalėjo pakliūti, bet viskas be rezultatų ...

Paskui „dėdė Vasia“ papasakos, kad viena iš plastikinių valčių nuo jo buvo gal per šimtą metrų, o japonų sargybinis kateris praėjo per trisdešimt !!! metrų, taip jo ir nepastebėjęs.
Pradėjo temti. Laivo komanda ruošėsi paieškas tęsti naktį, tačiau sveika nuovoka nugalėjo, ir, kad netyčia „nesuvažinėtų“ ieškomojo, nusprendė atidėti paieškas iki ryto.

Vakarienė praėjo slegiančioje tyloje. Viena kuo mes kliovėmės, tai jo patirtimi ir Japonijos artumu. Bet srovė… Kur jinai jį gali nunešti? Salos buvo arti, bet vandenynas buvo visur. O dabar gruodis...
Niekas neatsiminė: turėjo jis peilį ar ne, o signalinio fakelo tai neturėjo tikrai.
Atidirbinėjom rytojaus veiksmų planą. Giminaičiams nusprendėme nepranešinėti, nors jau beveik niekas netikėjo, kad jis gyvas.

****
Jis pirmas nuėjo po vandeniu ir nusileidęs ant dugno, pakankamai greitai suprato, kad vieta darbui nesėkminga. Srovė buvo pakankamai stipri, ir jis nusprendė “pralėkti“ joje ieškant „sėkmingesnio pinigėlio“.

Atrodė, visai netoli atsitraukė nuo likusios grupės, bet kai aparate oras pradėjo baiginėtis ir jis iškilo į paviršių, pasirodė, kad iš tikrųjų atstumas žymiai didesnis ir kas svarbiausia - jo niekas nemato.
Jis pradėjo rėkti, švilpti, mojuoti ir ploti rankomis per vandenį. Bet niekas nieko negirdėjo ir nematė.
Pakilo bangos, srovė jį nešė vis toliau ir toliau iš Rusijos teritorinių vandenų.
Bet juk jie turi jo ieškoti!
Ir tikrai, dar po kokių dvidešimt minučių jis pamatė, kaip valtys iš jo laivo susibūrė krūvon, o po to vėduokle išsiskirstė paieškai. Štai viena valtis pasuko į jo pusę.
Štai ji vis arčiau ir arčiau, ir štai jau ne daugiau šimto metrų iki jos. Mato ar ne?

Bet žmonės valtyje žiūrėjo į kitą pusę. Jis suriko iš visų jėgų, bet valtis plaukė ir per variklio gausmą niekas negirdėjo jo silpno šauksmo. Dar truputį paplaukus į jo pusę,valtis staigiai apsisuko ir nuplaukė atgal!
Vėl ir vėl jis siuntė signalus. Beprasmiška, paieškos vyko nuo jo į kitą pusę.
Horizonte pasirodė japonų sargybinis kateris, ir tai vėl jam įžiebė jau gestančią viltį, bet tuo pačiu pridėjo ir rūpesčio - patrulinis tai ne motorinė valtelė - pervažiuos ir nepastebės.

Kateris ėjo tiesiai į jį, ant širdies palengvėjo: vadinas pastebėjo, dabar išgelbės, perduos mūsiškiams, ir jau vakare jis gers kavą savo kajutėje su juokais atsimindamas šį nuotykį.
Nemažindamas greičio, patrulinis prasinešė nuo jo tiesiog per trisdešimt metrų ir pasisuko link valčių, kurios jo ieškojo. Tai buvo blogai, labai blogai.

Norėjosi gerti, ir kažkodėl tai alaus. Ir dar norėjosi šlapintis. Neaišku ko norėjosi daugiau. Nusprendė pakentėti: alaus niekas nesiūlė, o apsimyžusiam lipti ant denio buvo gėda...
Juk suras jį iki tamsos! Po valandos teko sisioti į kostiumą, gėda jau neberūpėjo.

Po to praėjo dar valanda, ir dar viena, o gal daugiau.
Kiek valandų jis taip praleido, laukdamas pagalbos, galima tik spėlioti.
Galbūt tris, galbūt penkias.

Paviršiuje srovė buvo ne tokia stipri kaip gilumoje, bet ji vis tiek traukė jį išilgai Japonijos krantų į atvirą jūrą.
Jis matė, kad jo dar ieškos ir tai teikė viltį, kad dar ne viskas prarasta.
Kai pradėjo temti, jis suprato: jo neras, reikia išgyventi pačiam!

Nusimetęs akvalangą ir svorių diržą jis pradėjo irtis atrodo į tokios artimos Japonijos pusę.

Iš pradžių ant pilvo, po to ant šono, po to persivertė ant nugaros, kad nematytų, kaip lėtai artinasi jo paskutinė išsigelbėjimo viltis.
Tačiau kada jis vėl apsivertė ant pilvo, tikėdamasis pamatyti žemę visai arti, pasirodė, kad klastinga srovė tempia jį pro šalį...
Ir vėl jis yrėsi rankomis ir kojomis, dabar tiktai ant pilvo arba šono, nepaleisdamas iš akiračio žemės, kuri jau mirgėjo naktiniais namų žiburiais.
Rankos ir kojos tapo švino svorio, vokai kibo nuo nuovargio ir jūros vandens.
-Jeigu aš šliaužčiau žėme, - galvojo jis, - aš, tikriausiai senai bučiau nusigavęs iki tų žiburių, bet vanduo beveik 800 kartų tankesnis už orą ir dar ta srovė......
Jis vis yrėsi ir yrėsi, skaičiuodamas mostus, pamesdavo skaičių, pyko ant savęs, ir pradėdavo iš naujo. Laikas, atrodė, sustojo, bet jam sustoti nebuvo galima.
Kai tik jis nustodavo irtis –srovė jį nunešdavo į šalį nuo gelbėjančios žemės.
-Tūkstantis grybšnių ir jis bus arčiau, o gal būt, netgi išlipęs į krantą, juk tūkstantis taip daug. Ir jis skaičiavo tūkstantį po tūkstančio.

Bet tūkstantis grybšnių, atrodė, visiškai nepriartindavo jo prie kranto.
Ir jis pradėdavo iš naujo. Kie gi jis tų tūkstančių padarė? Penkis? Dešimt?
Gerti… Labai norėjosi gerti, jau bet ko.
Jau girdisi bangų plakimasis į uolas,bet iki salos dar buvo toli.

Kada jis įsikibo į akmenį, kyšantį virš vandens, tai nusprendė, kad kančioms atėjo galas, dabar, dar truputis ir pagaliau jis atsigers vandens, susisieks su laivu ir pailsės.....…
Tačiau tai buvo tik toli nuo kranto į jūrą einančios uolos. Ir vis tik tai buvo žemė, tegul ir svetima!
Bet tai dar nebuvo pergalė.
Nusilaužęs nuo uolos varveklį,jis isidėjo į burną sūrstelėjusį leduką, kad nors kažkiek užgesintų gaisrą gerklėje. Tai padėjo, bet neilgam.
Ir dar valandą ar dvi , ropšdamasis nuo uolos iki uolos, pakildamas ir vėl krisdamas, jis ėjo link gelbėjančių svetimos šalies žiburių.

Gerti! Atrodo, viską atiduotų už paprasto šalto gėlo vandens stiklinę!
Na štai , pagaliau ir tikra žemė! Jis ėjo krantu, jį blaškė iš šono į šoną, akys merkėsi pačios, ir jis ėjo užmerktomis akimis.
"Miegoti negalima, negalima miegoti", tvirtino jis pats sau pusiau kliedėdamas, taip pat , kaip iki tol, vertė save plaukti.
- Ne tam, „dėde Vasia“, tiek plaukei, kad numirtum, sušaltum čia, pora žingsnių nuo žmonių, civilizacijos.
Jis apsišlapino jau trečią kartą. Nusivilkti kostiumą jėgų nebebuvo. Danguje pasirodė žvaigždės.

- „Netgi žvaigždės čia svetimos“, - toptelėjo jam, - „o bendrai, kokios žvaigždės, apie ką čia aš, žvaigždės visur vienodos“. Mintys šokinėjo viena nuo kitos.
Kas tai? Žemė po kojomis, kurią jis galvojo esant Hokkaido sala, pasirodė dar viena nedidelė salelė nutolusi nuo Hokkaido salos nedideliu, iš viso gal apie 300 metrų sąsiauriu.
Bet šis "nedidelis sąsiauris" būtų vienas juokas pilnam jėgų vyrui, o jis jėgų nebeturėjo. Jis nukrito ant akmenų.

Kiek ten pragulėjo jis neatsimena, galbūt penkias minutes, galbūt, pusę valandos.
Veidą palietė banga ,ir palengva grįžo sąmonė.
Iš kažkur atsirado mintis – vandenyje šilčiau. Reikėjo vėl lipti į vandenį, ir tai buvo sunku.
Bet tai padaryti reikėjo!

Ir jis žengė žingsnį, po to dar vieną, o po to tiesiog krito į vandenį ir nuplaukė „šuniuku“.
Kostiumas jį laikė paviršiuje, ir jis žinojo, kad nepaskęs, tiksliau nepaskęs jo kūnas .

Na ne , jis ir pats nepaskęs! Negali jis paskęsti, va ,kad tik atsigėrus vandens, daug vandens, labai daug vandens, na nors stiklinę vandens...
Iš pasąmonės gelmių išplaukė frazė: "Kas eis paskui Klinskį?" Jam netgi pasisekė nusišypsoti, jeigu jo suskilinėjusių lūpų išsišiepimą galėjai pavadinti šypsena.
Pakilo mėnulis,tapo šviesiau. Mažiau negu puskilometris nuo jo buvo žmonės, kurie valgė, gėrė,linksminosi ir nežinojo, kad paprastas rusų naras su dideliu noru gyventi kovoja prieš mirtį ir išlošinėja prieš ją žetoną po žetono. Kažkur grojo muzika: kazino ar diskoteka – ji girdėjosi puikiai.
Kartais jis užmerkdavo akis ir plaukė paskui muziką. Ne, vis tik gerai, kad žiburių daug - į vieną žiburėlį plaukti būtu buvę sunkiau.

Ir dar viena mintis jam nedavė ramybės – kad tik nepraneštų anksčiau laiko artimiesiems apie jo žūtį, juk jis gyvas.
Pagaliau jis išlipo ant Hokkaido kranto. Krantai buvo statūs, bet išilgai kranto buvo galima judėti.
Norėjosi atsigulti. Nors penkiom minutėm. Nedaug, visai nedaug pamiegoti.
Paskui jis atsikels ir eis toliau. Juk jis jau nusigavo iki žmonių! Ne , miegoti dar anksti, jam dar reikia atsigerti.

"Štai taip naktį diversantai ir įsėlina į svetimą teritoriją“ -vėl ne į temą pagalvojo jis.
Du ar tris kartus jis bandė užlipti šlaitu - bet kas kartą nusirisdavo atgal.
Nusivylimo nebuvo - buvo bukas užsispyrimas – dabar jis ant kranto, jis tikrai gyvens.
Pagaliau krantas nusileido. Galvoje gaudė fono triukšmas, regėjimas tapo tuneliniu, jis matė tik tai, kas vyko tiesiai prieš jį.

O tiesiai prieš jį nedidelės gyvenvietės namai. Jis pasibeldė į pirmą namą.
Paprastas japoniškas namas ,su grotėtomis stumdomomis sienomis ir rusvu popieriumi tarp grotelių. Durys atsistūmė, bet tik kai šeimininkas japonas pamatė „dėdę Vasią“ jo akys suapvalėjo, ir jis ... iškarto užtrenkė duris.
- Paskambinkite į policiją, aš rusų naras, - prastenėjo“dėdė Vasia“ ta kalba, kurią galvojo esant anglų.
Name išjungė šviesą. Nusistebėti jėgų nebebuvo, ir jis nuėjo toliau.

Antrame name pasikartojo tas pats, tiktai šviesos neišjungė. Šito jis nesitikėjo.
O jeigu jie visi taip užtrenkinės duris ir išjunginės šviesas? Tada ką, man į diskoteką eiti?, - pagalvojo jis.
Bet trečiam name durų neuždarė. Atidarė jaunas japonas. Nenustebo, lygtai pas jį kas vakarą užeina rusų narai.
- Paskambinkit į policiją, aš rusų naras, pakartojo jis tą pačią frazę, stengdamasis krupščiau ištarti žodžius savo suskilinėjusiomis lūpomis.
-Duokit gerti, - parodė jis japonui ženklais, tačiau tas kažkodėl pagalvojo, kad jo prašo užrūkyti. Rūkyti irgi norėjosi.
Tačiau gerti norėjo daugiau. Nenorėdamas įžeisti šeimininko ,“dėdė Vasia“greitai sutraukė cigaretę, ir vėl parodė, kad nori gerti,ir dėl tikrumo pridėjo: “Fanta“, “Kola“.
Paprašyti alaus neleido sąžinė.
Japonas atnešė ir ‚Fantos“ ir „Kolos“. Reikėjo paprašyti alaus, pagalvojo “dėdė Vasia“.

Dieve, kaip jis gėrė… jis niekada gyvenime su tokiu pasigardžiavimu negėrė to saldaus dažyto skystimo. Jis gėrė ir negalėjo atsigerti…
Japonas jau paskambino į policiją ir dabar dar kažkam skambinėjo, matomai draugams, kažką emocionaliai jiems pasakojo, ir nenuleido akių nuo „dėdės Vasios“ kuris taip ir sėdėjo su hidrokostiumu ...

Na , vis tik ne kas dieną rusų narai užeina į japonų namus.
-O velnias, jau dvi valandos nakties, - "dėdė Vasia" pažiūrėjo į stalinį laikrodį, pridėjęs japonų laikui dvi „dekretines“ rusiškas valandas - jam gi rytoj į darbą, turbūt sutrukdė žmogų,- pagalvojo jis.
-Dar būtų gerai atsigert…
Gal po dvidešimt minučių atvyko policininkai, ir kažko paklausę šeimininko, pasiėmė „dėdę Vasią“ su savimi, pasodino į mašiną ir nusivežė į skyrių.

Po to jie pasikvietė vertėją ir pradėjo klausinėti: kas jis,iš kur, kur laivas, ką dirba, jo pavadinimą ir t.t. Nežiūrint į vėlų laiką , nuovada buvo pilna policininkų,ir sprendžiant pagal viską, ne eilinių tarnautojų.
Dar po dvidešimt minučių vertėjas išėjo,‘dėdei Vasiai“ suteikė galimybę persirengti, tiesa, areštuotųjų drabužiais, pasiūlė išsimaudyti duše, ir prinešė krūvą visokio maisto.
Valgyti nesinorėjo, norėjosi dar gerti. Bet iš pagarbos “globojančiai pusei“ jis truputį pasrėbė sriubytės.

Drabužius nors ir gavo areštanto, bet švarius ir netgi išlygintus. Pasiūlė atsigulti kameroje, davė apklotą, durų nerakino. Nuovada po truputį ištuštėjo.
Nežiūrint į tai, kad jis jūroje praleido septyniolika valandų, miegas nekibo - dvi mintys jį kankino: ar jau žino laive, kad jis gyvas, ir ar žino apie įvykį namuose?
Bet palaipsniui nuovargis padarė savo ir jis užsimiršo budriu miegu,užsiklojęs užklotu galvą. Kameroje lemputės neišjungė. "Lygiai kaip ir pas mus milicijoj", -buvo paskutinė sąmoninga mintis..
Sapnuodamas jis , atrodė, kažkur tai plaukė, bet, tikriausiai, tai tiesiog tampėsi jo galūnės, kurios dirbo, nesustodamos nei minutėlei ištisus septyniolika valandų.

Devintą valandą ryto jį pažadino, leido nusiprausti ir pamaitino.
Grąžino įrangą, areštanto drabužių neatsiiminėjo, pasodino į policijos džipą ir nuvežė į prieplauką,kur stovėjo tas pats patrulinis kateris kuris jo vos nepervažiavo, praeidamas vos per trisdešimt –keturiasdešimt metrų nuo jo.
Japonai laive buvo mandagūs ir paslaugūs –jie ką tik gavo leidimą ieiti į Rusijos teritorinius vandenis..
Po dviejų su trupučio valandų, kai jis pasikėlė ant japonų sargybinio denio ir beveik po paros po to, kai jis nėrė Rusijos vandenyse,o išnėrė japonų “dėdė Vasia“ laimingai perėjo į savo laivą.
Atsisveikinimas su oficialiais japonų pareigūnais buvo visai ne oficialus. Tai mačiau aš pats.
Štai ir istorijos pabaiga. Artimieji ją išgirdo jau su laiminga pabaiga.
Tikriausiai taip ir turi būti, nereikia artimiesiems žinoti smulkmenų. Pametė, surado, su kuom nepasitaiko, kitas irgi taip būtu galėjęs…

****
Septintą valandą ryto, po įprastų tarplaivybinių pranešimų transliacijos:
"Laivo laikas septynios valandos, laivui keltis ir t.t" diktorius gedulingu Levitano balsu, pranešančiu apie eilinį mūsų kariuomenės atsitraukimą 1941metais, tęsė:
"Dėmesio visiems ... pagal japonų pakrantės apsaugos pranešimą ... šiandien, antrą valandą nakties... Visi taip ir sustingo, laukdami išgirsti blogiausia. ... “dėdėVasia“ ... pasibeldė į japono namų duris !!!

Jeigu jūs būtumėte matę ir girdėję , kas čia prasidėjo! Visi šoko iš savo kajučių pusnuogiai, glėbesčiavosi ir šaukė „VALIO!“ taip , kad ,tikriausiai buvo girdėti ir Japonijoj.

Sekančią dieną japonų sargybinis laivas perdavė “dėdę Vasią“ į mūsų laivą.
Štai taip baigėsi ši epopėja. Mes nusprendėme, kad su sausu kostiumu esant oro temperatūrai -3 - 5С,vandens temperatūrai esant- 2С jis gali prasilaikyti dvylika valandų. Jis prasilaikė septyniolika!!

****
Parašiau tai, ko liudininku buvau pats, ir ką pats girdėjau iš šio kuklaus su didele valia žmogaus, stipriai mylinčio gyvenimą ir savo artimuosius.
Neturėdamas galimybės su juo dabar susisiekti, galvoju, kad jis neįsižeis už šį straipsnį. Juk ne dėl savanaudiškų tikslų jis parašytas, o įpėdinių pamokymui ir su pagarba tarybinei nardymo mokyklai.

O jūs sakote: "ach solo daivingas", "ach jie mirtininkai"… tai ne mums iš jų , o jiems iš mūsų reikia mokintis nardyti ir išgyventi,
Parašyta 2001 metais Pietų Kurilų ekspedicijos metu.
Visi faktai – tikri.

Vertė: Aquaholic.


 Parašė sagelo kovo 30 2009 11:18:26 · 12 Komentarai · 2697 Skaityta Spausdinti
Komentarai
Aquaholic kovo 30 2009 14:40:45
Seip tai nenoriu propaguoti solo daivingo ,bet tiesiog smagu buvo skaityti apie tikrai stiprios valios zmogu.
Na no juroje solo tai mazu maziausiai kvaila .......
Andrius kovo 30 2009 15:35:05
Geležinis tas Vasia
p.s. o kodėl Dalas'o nuotrauka uždėjot ?
Aquaholic kovo 30 2009 17:36:04
Panasus jis turbut i Vasia
sagelo kovo 31 2009 05:48:17
jis ir yra mūsų lietuviškas "dėdė Vasia"
aš jį taip ir vadinu - dėdė Dalas.
Svaigis kovo 31 2009 19:42:57
Dalas kaip ir Vasia- dirba juroje, amziaus to paties, nespjauna i solo nerimus. ir kantrus kaip vasia...
Z80 balandžio 02 2009 18:33:21
citata : "Iš pasąmonės gelmių išplaukė frazė: Kas eis paskui Klinskį?......"Labai blogas vertimas.....reiketu rasyt : Kas eis Klinskio alaus ?.......(i0;m0;l6; l7;l6;l1;k6;km0; k9;k2; i0;l3;l0;l5;l9;l2;l0;l4
Aquaholic balandžio 02 2009 18:49:33
Dekui uz pastaba ...tik negali pagalvot,kad turima omeny Klinskio alu jei nera jis minimas o kalbama tik apie Klinski..... Taigi
cia tik alaus megejai ir zinovai turbut tegali atspeti slapta minti.
P.S jauciu,kad greitu laiku padarysi "gera"kokio straipsnio ir mes ji visi mielai paskaitysim.
Dalas balandžio 05 2009 14:19:04
Kad jus kur krabas !! Baikit man cia *erezijas*,ash sujevernas
Aquaholic balandžio 05 2009 18:38:56
Matai Olegai taip ir galvojau,kad dede Dalas pagrumos pirstu.
Seip tai Dalas su Vasia turi skirtumu
Dedes vasios geleziniai kiausiniai ,bet.....medine galva ,o Dalas galva gera turi .
Dalas balandžio 08 2009 13:51:56
Visks Ok .Shiap gal kai gryshiu parashysiu kokia evangelija apie samdoma darba ,povandeninius darbininkus ,ju vargus rupescius,nelaimes ir atlyginima kuri vaikantis kartais pametama galvele, deja.Nors darbdaviai cia ,norvegu nardymo firmu bosai visalaik akcentuoja , kad nepazeidinetu chebryte normatyvu,bet to jie nekontroliuoja,tai paciu naru interese.Niekas su lazda nestovi muz nugaros ir nevaro i vandeni ar ish jo ,pats turi zinot savo galimybes ir normatyvus.
Trolis balandžio 08 2009 17:50:52
Nu ir shaunu , kad nereikalaja zhaloti sau sveikatos... Atvirkshchiai butu labai nekas
Dalas balandžio 08 2009 19:41:50
nereikalauja,taip, bet ir nematys jei zalosies pats to nezinodamas
Rašyti komentarą
Prisijunkite, norėdami parašyti komentarą.
Reitingai
Balsuoti gali tik nariai.

Prašome prisijungti arba prisiregistruoti.

Nuostabu! Nuostabu! 80% [4 Balsų]
Labai gerai Labai gerai 20% [1 Balsas]
Gerai Gerai 0% [Nėra balsų]
Patenkinamai Patenkinamai 0% [Nėra balsų]
Blogai Blogai 0% [Nėra balsų]
Laikrodis
Prisijungti
Nario vardas

Slaptažodis



Dar ne narys?
Registruokis

Pamiršai slaptažodį?
Paprašyk naujo
Šaukykla
Jei norite rašyti žinutes, turite prisijungti.

mirka13
16/01/2018 04:57
Shrek sveiku su gimtadieniu

zigis
26/11/2017 17:26
Nuomos

zigis
26/11/2017 17:26
Gal kas zino kokios kainos egipte svoriu ir pilno baliono ? jei galima i PM

eseriuks
30/10/2017 18:06
parduodu iranga

zigis
28/09/2017 18:40
kur galima issinuomuoti metalo detektoriu atsparu vandeniui ?

Dalas
21/08/2017 18:34
Naras vaiduokli Veziai gaudomi tik su sateliais Pas meskeriotojus klausk.

Naras vaiduoklis
03/08/2017 18:09
sveiki gal kas zino kur nelabai tolokai nuo vilniaus galima veziu pagaudyt?

Korsaras
13/07/2017 09:34
zigis

zigis
06/07/2017 18:17
gal kas moka valdyti klompiuteri aladin one Uwatec

eseriuks
18/05/2017 18:57
parduodu iranga !!865774364

Šaukyklos archyvas
Apklausa
Tankas Gilužio ežere:

Tikrai yra (35 m gylyje).

Jį ištraukė bomžai ir pridavė į šrotą.

Antis.

Ančių pulkelis.

Ančių ornitologinis draustinis.

Norėdamas balsuoti turite prisijungti.
Šiandien Gimimo Diena
SVEIKINAME Gagosha
SVEIKINAME IndreLGM
SVEIKINAME Pliusas