Namai - Straipsniai - Diskusijų forumas - Web nuorodos - Fotogalerija - Video - Siuntimai - Ežerų žemėlapiai - Įrangos gamintojai
Ieškoti   
Forumo pranešimai
Nauji pranešimai
Nardymo įrangos IŠPA...
prožektorius
Balionai
Moteriška BCD Aqualu...
ĮRANGOS IŠPARDAVIMAS
Populiarūs pranešimai
Kur vakar (šiandi... [2927]
Kur planuojame ne... [2199]
Idomu [751]
Jokes [686]
Kokia Jusu nardym... [288]
Atsitiktinė nuotrauka
minkÅ?tutėlis žuveliokas puffer
minkÅ?tutėlis žuveliokas puffer
Jūsų darytos nuotraukos po vandeniu
Paskutiniai prisijungę
bannyk03:22:41
nierka05:51:23
Dlu17:10:57
stg44 2 dienas
donis 3 dienas
Korsaras 6 dienas
alg 1 savaitę
orka 1 savaitę
sagelo 1 savaitę
winni 2 savaites
Vartotojų tinkle
Prisijungusių svečių: 1
Prisijungusių narių nėra

Registruoti nariai: 934
Neaktyvūs nariai: 166
Naujausias narys: keliauninkemilda

Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai

Reklama ir pateikimas
Pateikti nuorodą
Pateikti naujienas
Pateikti nuotraukas

Reklamos galimybės
Reklamdavio prisijungimas

<---> Valio valio, sveikinam visus su pavasariu, greitai nersim. <---> Renkam geriausią dive centrą. Balsuojam. <---> Artimiausiu laiku (šią arba kitą savaitę) - cave divingas Tenerifėje. <---> <--->

Povandeniniuose spąstuose.
POVANDENINIUOSE SPĄSTUOSE.

Su manimi šis atsitikimas įvyko 1985 metais jau po kursų baigimo ir „naro-plaukiko“ sertifikato gavimo.
Tuo metu mes dirbome „narais pagal sutartį “ Sachaline, Korsakovo miesto uoste – atlikinėjome uosto povandeninių įrengimų diagnostiką ir valėme nuo apaugimų kingstono groteles stovintiems prieplaukose laivams .

Darbas buvo nesudėtingas, tik labai jau rutiniškas. Kiekvieną dieną vienas ir tas pats - du ABM‘ai iki pietų, vienas – po.
Norėjosi įvairumo, o dar geriau - NUOTYKIŲ!
Ir štai kartą iš vietinių gyventojų sužinojau, kad netoli nuo uosto, nedideliame gylyje (apie 15 metrų), guli senas karinis laivas.
Šnekėjo, kad prieš paskandinimą nuo jo nuėmė visą ginkluotę, įrangą ir po to panaudojo kaip taikinį.
Sekmadienį, pasiėmęs nuosavą įrangą ir niekam nieko nepasakęs, išvykau į paskendusio laivo menamą vietą.

Sania, vietinis gyventojas, keturiolikmetis vaikinukas, su kuriuo mes susitarėm dėl valties, jau laukė manęs ant kranto.
Pasirodė, kad laivas pažymėtas bujumi, kas šiek tiek sumažino romantikos jausmą (vis tik norėjosi rasti tikrą, senai niekieno nelankytą laivą), bet už tai stipriai sumažino jo paieškos laiką.
Tarp kitko Sanka pasakė, kad kiek jis atsimena prie šio laivo niekas nenardė.

Nuo jo 14 metų aš numečiau 7 (tada jis greičiausiai tokiai dalykais visiškai nesidomėjo) ir pasitenkinau tuom, kad 7 „nelankomumo“ metai – taipogi neblogai.
Sulipome į valtį, užgulėme irklus ir pasukom link bujaus, maždaug apie 300 metrų nuo kranto.
Jokių išskirtinių planų nėrimui aš neturėjau. Taip, pažiūrėti į jį ir jei pasiseks - ką nors įdomaus pasiimti atminimui ir viskas.

Švietė saulė. Jūra buvo rami, vanduo - sąlyginai šiltas.
Valtį pririšom prie bujaus (paprasto žvejybinio plūduro, kažkada ryškiai raudono, o dabar išblukusio beveik iki baltumo) ir aš pradėjau ruoštis nėrimui. Susitarėm su Sania, kad nėrimas truks ne daugiau 25 minučių.

Užsidėjau aparatą, peilio makštis su peiliu prie kojos, kaukę, plaukmenis, pasiėmiau į ranką šviestuvą (prieš tai ant rankos užsimaudamas apsauginę kilpą - po šiuo skambiu pavadinimu slypėjo paprastas kaproninis batų raištelis) ir šelmiškai persiverčiau kūliu ant nugaros per valties bortą.
Nerti pradėjau prie bujaus, nuo kurio tirštai apkibęs midijomis vertikaliai į apčią ėjo sintetinis kokių aštuoniolikos milimetrų trosas.

Matomumas po vandeniu buvo kokie 7 metrai, kas šioms vietoms visai neblogai.
Taupydamas orą, aš greitai leidausi į apačią, troso prisilaikydamas tik dėl ausų prasipūtimo.
Mažos žuvytės man priartėjus tuoj pat “išsibarstydavo“, bet toli nenuplaukdavo. Jau penkiuose metruose vanduo stipriai atšąlo ir aprasojo kaukė. Sustojęs ją prasiploviau ir tęsiau nėrimą.
Gylmatis rodė 12metrų, kai po manimi pasirodė tamsi dėmė. Artinantis ėmė ryškėti laivo kontūrai.

Atsitraukęs nuo kreipiamojo troso, pradėjau plastiškai leistis į apačią ištiesęs rankas ir kojas (panašiai kaip aštuonkojis). Laivas palaipsniui ryškėjo iš gilumos, lyg vaizdas ant ryškinamos nuotraukos.

Pasakyti, kad aš jaudinausi – vadinasi nepasakyti nieko! Tai buvo mišinys euforijos, padaužiškumo ir adrenalino antplūdžio. Štai jis, mano nėrimo tikslas, štai jis - ADVENTURES!

Laivas stovėjo beveik ant tiesaus kilio,su nedideliu pasvirimu į dešinį bortą. Didelė jo kurpuso dalis susmegusi į gruntą nuo jo paties svorio, statiniai apaugo dumbliais ir midijomis, visur buvo tamsiai rudos ascidijos. Visa tai dengė laivo kontūrus.

Matomumas čia buvo daug geresnis, negu paviršiuje, bet įžvelgti viso laivo negalėjau. Panašu į tralą. Buvo toks jausmas,kad jis dalyvavo mūšyje - borte žiojėjo skylės su atplyšusiais kraštais, aplink mėtėsi išdraskyto metalo gabalai, įrangos dalys ir nesprogę sviediniai.
Tarp kitko, netgi taip atrodydamas, jis buvo savotiškai grąžus.Aš lėtai plaukiau virš statinių.
Solidaus dydžio Kamčiatkos krabas lėtai ropojo savo reikalais, jautukai mustebę spoksojo į sutvėrimą, kuris nebuvo panašus nei į vieną anksčiau jų matytą būtybę, aplink lakstė daugybė žuvų mailiaus.

Mane užplūdo jaudulys - kažkada grėsmingo karinio laivo vaizdas darė įspūdį. Prisiminė pasakojimai apie paskendusius laivus, lobius, nuotykius, pasigirdo karininkų komandos ir jūreivių batų bildesys į metalinį denį...

O kas, jei įplaukt į tiltelį? Aišku, ten nieko nėra, bet vis tik.
Priplaukęs prie statinio ir nuraminęs kvėpavimą, patraukiau į save duris, vedančias į tiltelį. Tiesą sakant, nelabai tikėjausi, kad iš to kas nors išeis.
Kaip nekeista, jos pasidavė be didelių pastangų! Aš žvilgterėjau vidun. Stiklų iliuminatoriuje nebuvo ir tamsiai mėlyna jūros spalva skverbėsi per praėjimą į tiltelį.

Baisoka gi vidun lysti…..
Pažiūrėjau į monometrą -120 atmosferų. Gylmatis pažymėjo 22metrus. Taip, realus oro ir „kesonkės“ atsargų laikas – gal 25 minutės. Normaliai.
Įjungiau prožektorių ir sunkus geltonas spindulys apšvietė šešėlių karalystę, nušviesdamas kelią į laivo vidurius. Pasidarė truputį ramiau.

Tramdydamas drebulį kūne ir pasisukdamas kairiu šonu, įplaukiau į laivo vidų, stengdamasis nekelti dumblo.
Durų anga pasiliko už manęs ir aš atsidūriau vairavimo tiltelyje. Man teko tarnauti kariniame jūrų laivyne ir keletą kartų buvau tokio projekto traleriuose.
Nuostabu! Pertvaros, denis - tai taip pažystama ir viskas dvidešimties metrų gylyje!
Šmirinėdamas spinduliu po pertvaras , įsitikinau, kad laivas nežuvo mūšyje, jis aiškiai buvo paruoštas nuskandinimui.

Nebuvo nei įrangos nei įrengimų - nuo jo nuėmė viską, kas tik turėjo vertės.
Tiltelyje liko nepaliesta tik mašinisto telegrafo kolonėlė. Ji irgi apaugo midijomis, bet užrašas“POLNIJ V PERIOD“ kažkodėl buvo švarus. Abi rankenėlės, duodančios komandą į mašinų skyrių buvo vietoje ir stovėjo vertikalioje padėtyje, ką reiškė būseną : „STOP MASHINA“. Aš pabandžiau jas pastumti, bet man tai nepavyko.

Laivas nenorėjo judėti, jis norėjo pasilikti čia, savo paskutinėje prieglaudoje. Jūs žinote, kad laivas po vandeniu gyvena savo, tik jam vienam žinomą gyvenimą? Niekas kitas, išskyrus jį patį, nežino apie tą gyvenimą, niekas nežino kas ateina pas jį naktimis, kas tik ką išėjo iš čia, nenorėdami sutikti nekviestų svečių, kas stebi dabar jus iš šalies būdamas lygiai tokiu atstumu, kad matytu jus likdamas nematomas pats.
Laivas - lygtai saugotų paskutinę paslaptį, kuri išnyks tik tada , kai jis pavirs į nuolaužų krūvą. Ką jis prisimena, kada lieka vienas? Aš papurčiau galvą, kad atsikratyčiau tomis mintimis. Aplink tebuvo metalas ir rūdys su suodžių pėdsakais.

Kapų tyla, nei šviesos, nei vandens judesio. Į apčią iš tiltelio ėjo liukas į vidurinį denį, nusprendžiau įlysti dar ir ten. Praplaukiau į apačią išilgai trapo - visur kabo nuplėšyti kabeliai, matosi kubrikų erdvės, vos išsiskirdamos pilkomis dėmėmis iš bendro koridorių fono, iliuminatoriai be stiklų. Žvilgterėjau į vieną kubriką, į kitą –kai kur liko nenuimti dviaukščiai gultai. Kiek jūreivių ir karininkų čia praleido dalį savo gyvenimo, kiek iš jų gal būt iki dabar saugo šio laivo nuotraukas, išdidžiai stovinčio reide arba vykdančio kovinę užduotį?

Durų anga ir trapas staigiai leidžiantis į apačią pasirodė netikėtai. Pažiūrėti ar ne? Monometras rodo 80 atmosferų. Pradėjo darytis šaltoka. Gerai, pažiūrėkim , tik greitai.

Šviesdamasis kelią prožektoriumi, nusileidau į apačią. Nieko įdomaus - viskas tas pats. Tiek to, laikas į viršų, liks oro ir laiko - paplaukiosiu virš laivo. Sekundėlei išjungiau prožektorių - iš visų pusių užgriuvo tamsa, tik monometras ir gylmatis skleidė silpną fosforuojančią šviesą, rodydami - 60 atmosferų, 25 metrai.

Apsisukęs nuplaukiau atgal. Išėjimą į vidurinį denį radau greitai, toliau koridoriumi, kažkur čia turi būti antras trapas, kuris išves mane į tiltelį. Velnias, vis tik sudrumsčiau, matomumas krito iki metro. Šviestuvo spindulys apšvietė duris. Bet man nereikia durų, man reikia liuko, aš neatidarinėjau jokių durų, išskyrus duris į tiltelį. Viduje nemaloniai nusmelkė šaltis...

Dėl visa ko trūktelėjau duris, jos nepajudėjo. Apsisukęs, nuplaukiau atgal. Praėjau virš liuko iš kurio atrodo tik ką išlindau. Koridorius mane išvedė į didelį kubriką, kino salę ar valgyklą.
Ne, čia aš tikrai nebuvau... Pasiklydau!

Kur aš galėjau suklysti? Gal būt išėjau ne į tą liuką?! Gryžau prie liuko vedančio į apačią, bet leistis į jį jėgu nebuvo. Mintys pynėsi, viskas susimaišė: rašomos knygose rekomendacijos, patarimai, panašūs atsitikimai su žmonėmis paklydusiais urvuose ir paskendusiuose laivuose.
Galva dirbo karštligiškai, būsena buvo netolima panikos. Tik nestovėti vietoje!

„Nusiramink! Nusiramink! Nusiramink!“ - kartojau sau kaip užkeikimą!
Velnias! Dar tas laivo korpuso pasvirimas. Mane jau visą drebino ir nuo jaudulio ir nuo šalčio.
Kažkodėl prisiminiau nelaimės signalą kurį naudoja viso pasaulio radistai kartu su ‚SOS“ - „MAY DAY“
Kažkada aš jį pervadinau į „MY DAY“... Atrodo, kaip tik šiai dienai. Keletas mostų plaukmenimis ir aš vėl atsiradau „kino salėje“. Priplaukiau prie iliuminatoriaus, jis per mažas, kad pro jį išlysčiau netgi be akvalango, o net jei ir pralysčiau - kas iš to? Iš 25 metrų gylio laisvu plaukimu vargu ar man pavyktų iškilti.

Monometras žymi 40 atmosferų. Reikia nuraminti kvėpavimą, tai dabar svarbiausia. Taip man brangaus oro burbulai kilo į viršų ir kaupėsi gyvsidabrio lašais „kino salės“ kampuose.
Jau nebesijaudindamas, kad keliu dumblą, aš ją nusprendžiau praplaukti visą. Prožektorius praktiškai buvo nebenaudingas. Kubrikas perėjo į koridorių ir už kokių penkių metrų įplaukiau į kažkokią patalpą. Čia sudrumsta nebuvo.

Didelė elektrinė krosnis su nuimtu viršutiniu dangčiu sakė, kad aš kambuze. Iš kambuzo turi būti durys į denį, - netampė gi jie produktų trapais po visą laivą! Durys buvo netgi dvi, tačiau nei viena iš jų nepasidavė mano pastangoms jas atidaryti. Žaibu tvykstelėjo mintis - virš viryklės turi būti ventiliacinis vamzdis! Aš apsisukau ir priplaukiau prie viryklės, šviesdamas į palubę. Štai jis!
Nerūdijančio plieno garų surinkėjo konusas atspindėjo šviesos spindulį taip lyg ,man šviestų kažkas priešais. Aš krūptelėjau! Nervai buvo įtempti iki ribos.

Nukreipiau spindulį į konuso vidų ir nepamačiau jokios užtvaros - išėjimas! Skylė buvo kažkiek didesnė nei iliuminatoriaus. Jeigu stumti aparatą prieš save tai turėčiau praeiti! Minimalaus slėgio indikatorius iššoko iš lizdo - oras buvo prie pabaigos.
Įsikibęs į konuso kraštą truputį atsistūmiau link skylės, ir staiga visa ši konstrukcija pasislinko į mano pusę.
Dar nežinodamas gerai tai ar blogai, trūktelėjau stipriau, kiek tik tai buvo įmanoma mano kybančioje padėtyje, ir staiga visa ši machina užvirto ant manęs, atverdama, kaip man pasirodė didžiulę skylę į laisvę!

Turbūt turėjo įtakos metalų skirtumas ir vamzdžio kraštai per eilę metų liesdamiesi į denį nurūdijo.
Tačiau tuo metu ,man šie samprotavimai visai nerūpėjo. Ventiliacinis vamzdis krisdamas savo kraštu užkabino mano prožektoriaus apsauginę kilpą ir ją prispaudė prie denio,o kartu ir mane.
Aplink buvo visiška tamsa, ir tik ruoželis šviesos prasimušęs iš po konstrukcijos davė vilties, kad dar ne viskas prarasta, kad aš dar gyvas.
Situacija buvo siaubinga: 25 metrai, oras baigiasi, virš galvos išėjimas, o aš prispaustas prie denio!
Pabandžiau pakelti korpuso kraštą,trūktelėjau ranka-beprasmiška,konstrukcija netgi nepajudėjo…
Paprastas batų raištelis laikė mane stipriau už plieninius antrankius!

Laivas užsispyrusiai nenorėjo manęs paleisti! Tačiau, pagalvojau aš, jei konstrukcija būtų nukritusi ne ant prožektoriaus o ant rankos, tai tikrai būtų buvęs “naro-plaukiko” galas.
Pasiekti ranką su pririštu prožektoriumi nebuvo jokios galimybės. Peilis! Bet prisilenkęs prie peilio, aš užčiuopiau tik tuščią dėklą! Peilio nebuvo! Ne, tik ne tai! Pamečiau!

Dar ir dar čiupinėjau peilio dėklą, erdvę aplink save, kiek tik galėjau pasiekti, tikėdamasis, kad visa tai ivyko tik dabar , kritimo metu. Beprasmiška! Peilio niekur nebuvo, arba aš jo negalėjau rasti.
Oras baiginėjosi su neįtikėtinu greičiu, O aš šią sekundę su nepaprastu aiškumu įsivaizdavau save iš šalies. Ir tada atėjo ramumas.

Kaip zombis, lyg valdomas kažkieno kito, prisispaudžiau prie dugno, užsimerkiau, nusiėmiau kaukę ir pradėjau trankyti jos stiklą į svorių diržą. Kartą, du ar daugiau aš nebepamenu… Buvo vienintelė mintis- kad tik nepametus stiklo šukių!

Stiklas skilo, pajutau tai iš garso. Nuplėšęs dantimis nuo dešinės rankos pirštinę, išstūmiau stiklą, sugraibiau vieną iš šukių ir paėmęs pradėjau pjauti virvutę prie pat riešo,stengdamasis stiklą laikyti briauna ir iš visų jėgų pastoviai tampiau riešą.
Kiek tam sugaišau laiko nežinau, reduktorius už mano nugaros pradėjo gergžti. “Kodėl toks bukas stiklas?” - pagalvojau aš.

Mirti nesinorėjo, siaubingai norėjau gyventi! Šitą minutę aš puikiai supratau žmones, kurie buvo praradę regėjimą, aš jaučiau ką aš darau! Mes su stiklu tiesiog pavirtome į vientisą organizmą!
Oro jau bevei nebebuvo,aš pradėjau ”iščiulpinėti“ balioną! Pasidėjęs stiklą po savimi,aš iš visų jėgų trūktelėjau link savęs kairę ranką, padėdamas jai dešinės pirštais.
Dieve, kaip aš traukiau! Man atrodo, kad būčiau pertraukęs tą virvę net be įpjovimo! Virvutė plyšo, kažkaip visai net paprastai.

LAISVAS! Nuseges svorių diržo sagtelę ir pajutęs kaip jis nukrenta nuo manęs, aš atsimerkiau. Regėjimas paaštrėjo iki tokio laipsnio, kad aš sugebėjau įžvelgti blausią skylės dėmę denyje.
Pasiutusiai dirbdamas plaukmenimis, ištiesiau rankas į priekį ir „išskridau“ į viršų leisdamas oro burbulus, kurie liko kažkur už manęs, nespėdami paskui mano „bėgimą“ į paviršių.
Į viršų, į viršų, prie saulės, prie oro!

Apie dekompresinę ligą tuo metu aš negalvojau. Mano kūnas išsitempė į bolidą ir tik kojos nepavargdamos plakė. Aparatas atidavinėjo paskutinius kubinius centimetrus taip man dabar reikalingo oro. Plaučiai buvo pasiryžę sprogti, besipriešindami balionų vaakumui, vos susidorodami su jiems gamtos užduotu darbu.
Kažkokiam tai gylyje aparato vožtuvai paskutinį kartą trakštelėjo ir oras baigėsi. Tai buvo GALAS! Na ne, tai ne „MANO DIENA !“

Nusimetęs aparatą (niekad nesisegdavau juosmens diržų), permetęs šlangas per galvą, tęsiau savo ryžtingą gryžima į gyvenimą jau be aparato! Vandens paviršius buvo visai arti. Prieš mane išryškėjo tamsi dėmė - valtis!

Vos spėdamas pakeisti judėjimo kryptį ir iškvėpdamas, tai kas buvo likę mano plaučiuose – aš pramušiau ta ploną audinį kuris buvo tarp vandens ir oro, tarp gyvybės ir mirties, lyg suplėšydamas manęs vos neuždengusią lavondengtę.

Sanka žiūrėjo į mane, trindamas ant skruostų ašaras ir kažkodėl tiesė mano iškilusią pirštinę.
Mane pykino, nusiplėšiau šalmą, trūktelėjau kostiumo užtrauktuką, nekreipdamas dėmesio į bėgantį šaltą vandenį, akimirksniu prasiskverbusį iki kūno, atsiguliau ant vandens ir niekaip negalėjau prisikvėpuoti.

Čia oro buvo kiek nori, bet man jo vis neužteko! Po kokių penkių minučių su mano padėjėjo pagalba įsiropščiau į valtį. Tiesiog nukritęs ant jos dugno, ilgai gulėjau nenusirengdamas ir žiūrėdamas į žydrą dangų begalo sau kartojau: „gyvas aš, gyvas...“, pats tuo iki galo netikėdamas.
Iš supjaustytos kairės rankos tekėjo kraujas - matomai stiklas pjovė ne tik batraištį. Gylyje aš to visiškai nejaučiau, na ir dabar tai visiškai neturi jokios reikšmės! Taip gera - GYVENTI!

Iš viso po vandeniu aš prabuvau apie 45 minutes. Kažkokių ypatingų pojūčių ryšiumi su kesonine liga nepajutau, bet tada mes buvome jauni ir iki nepadorumo sveiki ir nerūpestingi.
Toje vietoje daugiau nebenardžiau, nebegalėjau prisiversti dar kartą gryžti į šį laivą, vos netapusio mano kapu. Dugne liko mano aparatas, svoriai, prožektorius , peilis ir sudaužyta kaukė - kaip duoklė Neptūnui už mano išlaisvinimą, duoklė už tai, kad sutrukdžiau šio laivo dvasią. Galimas daiktas, kad jie dar ir dabar ten tebėra.

Niekam, išskyrus Sanią nepasakojau apie tą nėrimą ir nupjoviau bujų nuo troso vedančio prie laivo.
Ir dar - pora mėnesių man buvo labai sunku vienam pasilikti bet kokioje uždaroje patalpoje. Tiesa, paskui tai praėjo.

Vertė Aquaholic.
 Parašė sagelo balandžio 22 2009 10:07:09 · 8 Komentarai · 2113 Skaityta Spausdinti
Komentarai
Undinele balandžio 22 2009 10:59:11
Labai įdomus ir naudingas straipsnis
Aquaholic balandžio 22 2009 14:27:10
Taigi dar vienas pamokymas,kad solo ir be chodovyko i wreckus ir uolas lysti nevalia.Va cia DIR grieztam poziuriui galime tik paploti.
(Bridvaishyje nesiskaito )
Trolis balandžio 22 2009 16:13:56
Nesiskaito iki 10 m
Andrius balandžio 22 2009 17:52:13
labai geras straipsnis. Ačiū Mode O atsarga gėdos niekada nedaro , net liaudis taip sako
Undinele balandžio 23 2009 09:35:25
Ką jau jūs ten Bridvaišyje pridirbote
Trolis balandžio 23 2009 12:11:46
Mes , nieko Tik čia kalba apie solo ir dar visokius niekadėjiškus panėrimus Pabėgimus nuo buddy Ropojimą dugnu kelėnais Ir plaukiojima be ritės
Petrovic balandžio 23 2009 15:52:47
Na, straipsnis aisku ispudingas. Tik nesupratu, kokia turejo buti prozektoriaus kilpa, kad negalima paprastai istraukt is jos ranka
Aquaholic balandžio 25 2009 16:58:06
kas ten zino kaip kas apsirisa sniurais rankas .Na is tikruju tai
neapsiimu spelioti
Rašyti komentarą
Prisijunkite, norėdami parašyti komentarą.
Reitingai
Balsuoti gali tik nariai.

Prašome prisijungti arba prisiregistruoti.

Nuostabu! Nuostabu! 100% [5 Balsų]
Labai gerai Labai gerai 0% [Nėra balsų]
Gerai Gerai 0% [Nėra balsų]
Patenkinamai Patenkinamai 0% [Nėra balsų]
Blogai Blogai 0% [Nėra balsų]
Laikrodis
Prisijungti
Nario vardas

Slaptažodis



Dar ne narys?
Registruokis

Pamiršai slaptažodį?
Paprašyk naujo
Šaukykla
Jei norite rašyti žinutes, turite prisijungti.

mirka13
16/01/2018 04:57
Shrek sveiku su gimtadieniu

zigis
26/11/2017 17:26
Nuomos

zigis
26/11/2017 17:26
Gal kas zino kokios kainos egipte svoriu ir pilno baliono ? jei galima i PM

eseriuks
30/10/2017 18:06
parduodu iranga

zigis
28/09/2017 18:40
kur galima issinuomuoti metalo detektoriu atsparu vandeniui ?

Dalas
21/08/2017 18:34
Naras vaiduokli Veziai gaudomi tik su sateliais Pas meskeriotojus klausk.

Naras vaiduoklis
03/08/2017 18:09
sveiki gal kas zino kur nelabai tolokai nuo vilniaus galima veziu pagaudyt?

Korsaras
13/07/2017 09:34
zigis

zigis
06/07/2017 18:17
gal kas moka valdyti klompiuteri aladin one Uwatec

eseriuks
18/05/2017 18:57
parduodu iranga !!865774364

Šaukyklos archyvas
Apklausa
Tankas Gilužio ežere:

Tikrai yra (35 m gylyje).

Jį ištraukė bomžai ir pridavė į šrotą.

Antis.

Ančių pulkelis.

Ančių ornitologinis draustinis.

Norėdamas balsuoti turite prisijungti.
Šiandien Gimimo Diena
SVEIKINAME Dianamg
SVEIKINAME Jenkazen