Namai - Straipsniai - Diskusijų forumas - Web nuorodos - Fotogalerija - Video - Siuntimai - Ežerų žemėlapiai - Įrangos gamintojai
Ieškoti   
Forumo pranešimai
Nauji pranešimai
Parduodamas juostini...
VAGYS . (Pavogė, nug...
Narų šachta
reikia kompanijos į ...
Artimiausios keliones
Populiarūs pranešimai
Kur vakar (šiandi... [2927]
Kur planuojame ne... [2199]
Idomu [751]
Jokes [686]
Kokia Jusu nardym... [288]
Atsitiktinė nuotrauka


Nardyk meet'as 2008
Paskutiniai prisijungę
sausas05:00:08
bannyk05:49:29
mirka1306:53:17
nierka 1 dieną
donis 3 dienas
stg44 6 dienas
decostop 1 savaitę
Dlu 1 savaitę
Vygantas 1 savaitę
aqua 1 savaitę
Vartotojų tinkle
Prisijungusių svečių: 2
Prisijungusių narių nėra

Registruoti nariai: 934
Neaktyvūs nariai: 273
Naujausias narys: keliauninkemilda

Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai

Reklama ir pateikimas
Pateikti nuorodą
Pateikti naujienas
Pateikti nuotraukas

Reklamos galimybės
Reklamdavio prisijungimas

<---> Valio valio, sveikinam visus su pavasariu, greitai nersim. <---> Renkam geriausią dive centrą. Balsuojam. <---> Artimiausiu laiku (šią arba kitą savaitę) - cave divingas Tenerifėje. <---> <--->

Archeologiniai kasinėjimai Jukatane (P. Amerika)

Archeologiniai kasinėjimai Jukatane (P. Amerika)

Indėnai majai senotus (Jukatano pusiasalyje sutinkamas olas ir jose tekančias upes) laikė šventais. Net ir prabėgus šimtmečiams mokslininkai juose atranda žmonių skeletų – senovėje senotuose laidodavo ir aukodavo žmones.

Baigęs darbus po vandeniu, Artūras Gonzalesas sėdėdamas ant metalinio suoliuko ima kilti siauru šulinio kolidoriumi aukštyn. Iš juodo hidrokostiumo laša vanduo, virvė lėtai sukasi, o jam virš galvos girgžda skriemulys. Gonzalesas – meksikietis povandeninis archeologas ką tik lankėsi senoto dugne – paslėptoje nuo žmogaus akių karstinėje oloje. Įėjimas į šį senotą ne gamtos sukurtas – jį juosia senovinis šulinys ir iškirstas oloje 20 metrų gylio vertikalus koridorius. O aplinkui – gūdžios Jukatano džiunglės... Rankose mokslininkas laiko plastikinį paketą.

Kai pagaliau Gonzalesas pasiekia paviršių, jį tuoj pat apsupa nekantraujantys žmonės. Tačiau jis pirmiausia žvilgsniu susiranda Karmen Rochas – jauną moterį archeologę, kartu su juo vadovaujančia ekspedicijai ir įteikia jai paketą: „Žiūrėk, tik neišmesk jo iš rankų“.
Rochas tylėdama nunešė radinį į laboratoriją, kur jos jau nekantriai laukė antropologas Aleksandro Terrasas.

Jiedu atidarė dėžutę ir žvilgtelėjo vidun. Terrasas neskubėdamas ištraukė iš jos patamsėjusią žmogaus kaukolę ir pavartė delnuose. Mokslininkas nusišypsojo. Nors kaukolei šimtai metų, antropologo akims ji atrodo visai kitaip – kaulai pasidengia raumenimis ir oda ir palaipsniui iškyla jauno majų indėno veidas, tamsiomis akimis įdėmiai žvelgiančio į mokslininkus. Galbūt jis netgi jiems šypsosi.

Vyriškiui buvo apie 25 metus. Jo kakta nuo pat akių linijos staigiai ėjo atgal, kadangi pagal to meto madą jam vaikystėje dviem lentutėm suspaudė kaukolę. Mirė jis tragiškai – galva buvo atskirta nuo kūno, greičiausiai peiliu.

Terrasas toliau atidžiai tyrinėja radinį: „Panašu, kad jam nuėmė skalpą“ – sako jis. Gali būti, šis indėnas buvo paaukotas, kadangi tai buvo pirma kaukolė, rasta su nuskalpavimo žymėmis iš beveik dvidešimties senotų, kuriuos jau du metus tiria mokslininkų grupė iš povandeninės archeologijos skyriaus (Meksikos antropologijos ir istorijos nacionalinis institutas). Terrasas atsargiai padeda kaukolę atgal į konteinerį su šlapia vata.

„Majams žmogaus kūnas buvo būdas keliauti į pomirtinį gyvenimą, – sako jis. – kai žinys atlikdavo aukojimą, jis veikdavo pagal anapilio pasaulio įstatymus, tokiu būdu išsaugodamas mūsų pasaulį. Čia nėra nei gėrio, nei blogio. Nenoriu kalbėti apie moralę, tiesiog noriu suprasti.“



Komentaras prie paveiksliuko: Akvalangistas L.Martinesas oloje aptinka karvės kaukolę. Karvės palaikai pateko čia nesenai ir neturi ryšio su majų laikais, tačiau arceologai fiksuoja visus radinius.

Mokslininkus į šią vietą atvedė Uesas Skailzas. Jis vadovavo kino dokumentalistų grupei, kuri dirbo kartu su mokslininkais tris savaites – tiek truko ekspedicija. Bendrai paėmus tai ne pavienė ekspedicija, o didžiulio projekto (trunkančio jau 6 metus) dalis. Projekto tikslas – aprašyti visus senotus, turinčius mokslinę ir kultūrinę vertę. Visi supranta, kad čia laukti negalima. Per pastaruosius metus narai mėgėjai intensyviai apžiūrinėja ir tiria Jukatano senotus ir povandenines olas, neretai juos apiplėšdami ar suniokodami. Į pakrantėje esančius senotus (Rivjera maja) kasmet patenka iki 10 tūkst turistų. Nepaisant to, mokslininkai yra pasiryžę bendradarbiauti su narais mėgėjais, kad ištirti ir aprašyti kuo daugiau senotų – iki jie netapo dar labiau suniokoti.

„Kiekvieną kartą, kai tik daiveris ką nors dugne pajudina, mes prarandame dalį galvosūkio“ – sako povandeninės archeologijos skyriaus direktorė Pilara Luna. Povandeniniai archeologiniai tyrinėjimai Meksikoje prasidėjo bent prie 30 metų, tačiau tik palyginti neseniai mokslininkai įgijo reikiamą patirtį nėrimams į olas.

Mokslininkai tikėjosi daugiau sužinoti apie senovės majus, kurie laikė senotus šventais įėjimais į požeminį pasaulį, o taip pat gauti daugiau geologinės informacijos, padėsiančios suprasti kas gi vyko pusiasalyje priešistoriniu laikotarpiu, iki dar ateinant majams. Pavyzdžiui, ekspedicijos metu buvo rasti laužo pelenai. Analizė parodė, kad jiems 10 200 metų – ir tai pati seniausia žinoma žmonių gyvenvietė Jukatane.

Įvairių specialybių specialistai tikėjosi pasidalinti šiais atradimais atskiroje knygoje ir straipsniuose, be to, buvo planuojama organizuoti keliaujančią parodą. Priedo, mokslininkai nemažai laiko skyrė vietiniams gyventojams, įtikinėdami ir apmokydami saugoti vertingiausias vietas.

Majų civilizacija atsirado apie 600 m prieš mūsų erą. Nuo pirmojo iki devintojo mūsų eros amžių ji jau buvo išplitusi Centrinėje Amerikoje ir Meksikoje, o nuosmūkis prasidėjo tada, kai dėl politinių perversmų daugelis majų miestų-valstybių žlugo ir tapo apleisti.
Majų civilizacija turėjo išvystytą dailę ir architektūrą, o jų mokslininkai matematikos ir astronomijos srityse pasiekė ne mažesnių laimėjimų, nei arabų ar indų šviesuoliai.

Majų palikuonys iki šiol gyvena Jukatano pusiasalio šiaurėje – karštoje ir atšiaurioje vietoje – ant milžiniško klinčių plato, kur teauga žemaūgiai kreivi medžiai. Čia nėra upių, nėra vandens nutekėjimo griovių – visas lietaus vanduo greitai patenka į senotus ir toliau nepastebimai keliauja į jūrą požeminiais labirintais. Kad švietų saulė ir lytų lietus, majų šventikai kreipdavosi į Čaką – lietaus dievą ir gyvybės globėją, gyvenantį giliai po žeme – senotuose (pats pavadinimas „senot“ ir kilo nuo majų kalbos žodžio „dzonot“ – bedugnė). Jeigu gyventojams grėsdavo sausra, karas ar kitos nelaimės, majai kreipdavosi į Čaką ir atlikdavo sudėtingus ritualus. Pavyzdžiui, rajos dygliu pradurdavo žmogui liežuvį ir ausis, lašantį kraują surinkdavo ant pergamento, kurį vėliau išdžiovinę sudegindavo. Bet būdavo ir „efektyvesnių“ būdų dievų malonei pelnyti – atlikdamas žmonių aukojimus vyriausiasis žynys praskrosdavo aukos krūtinę akmeniniu peiliu ir rankomis išplėšdavo dar spurdančią širdį. „Esant normalioms traumoms šonkauliai paprastai būna įlaužti į vidų – sako Terrasas apžiūrinėdamas skeletą, - tačiau kai išplėšiama širdis šonkauliai būna nukreipti į išorę“.


Komentaras prie paveiksliuko: Ola didžiulė. Meksikiečių povandeniniai archeologai ruošiasi nerti iš guminės valties, tuo tarpu kino dokumentalistas iš JAV nusileido į senotą per 20 metrų gylio šachtą nuo paviršiaus.

Jeigu mokslininkams būtų pasitaikę skeletai su tokiais kaulų pažeidimais būtų aišku kokie aukojimai čia vykdavo. Bet tokių skeletų nerado. Užtat rado kaukolę su aiškiais skalpavimo požymiais, o tai dar vienas aukojimo ritualas.
„Anksčiau nemaniau, kad kaimiškuose senotuose rasim tokio aukojimo pėdsakų, - sakko Terrasas, - tačiau dabar matau, kad klydau. – Paskui jis šypteli: - Juk tai taip gera – šitaip klysti“.

Daugelis senotų susiformavo čia prieš milijonus metų atgal – kai į šias vietas nukrito milžiniškas meteoritas, sukėlęs globalius kataklizmus. Milžiniškos bangos užliejo krantus, o smūgio sukeltos dulkės užtemdė saulę ir pasaulis paskendo tamsoje. Daugelis mokslininkų dabar pripažįsta, kad šis meteoritas gali būti būtent ta priežastis, dėl kurios Žemėje kreidos periode masiškai išnyko augalai ir gyvūnai (dinozaurai).

Bet praėjo milijonai metų ir 180 km pločio kraterio klintiniame dugne atsirado plyšiai. Taip susidarė savotiškas žiedas požeminių tuštumų, kurias užliedavo lietaus vanduo. Metams bėgant klintys aukščiau esančiose kamerose sudūlėjo arba prasmego ir vanduo pakliuvo į kitas kameras ir plyšius, kurie susisiekė ir ėjo žiedu iki pat jūros.

Kraterio centras esti netoli Čikšulubo kaimo – šiaurinėje Jukatano pakrantėje. Esant potvyniui iš jūroje esančių olų į paviršių išstumiamas gėlas vanduo ir žemės paviršiuje susidaro vandens burbulai. Vietinia gyventojai juos vadina „ojos de aqua“ – vandens akys.




Tačiau šiuo metu mokslininkų dėmesys nukreiptas į senotą žemyne, kuriame buvo rasta kaukolė. Mokslininkai įrengė stovyklą šalia senoto, o grupė JAV dokumentalistų įsikūrė šalia esančiame kaimelyje. Kažkada šios vietovės buvo pakankamai turtingos, tačiau dabar apie tai primena nebent apleisti dvarai – hasjiendos.

Būtent vienoje tokios apleistos hasjiendos kieme ir stovėjo mūsų senotas – iš pažiūros niekuo neįpatingas šulinys. Dvaras beviltiškos būklės, rodos pasmaugtas lianomis ir džiunglių augmenija, išlikę vos keli dar naudojami pastatai gyvuliams. Todėl kasryt iš kaimo dviračiu atvažiuodavo senukas, išleisdavo gyvulius ganytis iš aptvarų ir pripumpuodavo į girdyklas vandens iš senoto. Tačiau dabar čia virė gyvenimas – tyrinėtojai įsirengė čia tikrą miestelį. Kieme nuolat riaumoja kompresoriai ir generatoriai, dulkinoje aikštelėje stovi ne mažiau 20 automobilių, visose pakampėse prikrauta šimtai dėžių. Bendras atvežtos įrangos svoris – 5 tonos.

Skailzo komanda atsivežė netgi du valdomus povandeninius zondus, kad dar giliau prasiskverbti į olų labirintus ir pažiūrėti kas dedasi po galoklynu (panašiai kaip termoklynu) – riba, kur lengvas gėlas vanduo susijungia su sunkiu jūros vandeniu.

„Manau, mes apžiūrėjome tik pačius viršutinius šios sistemos sluoksnius, - sako biologas Tomas Ailifas, tyrinėjantis olose gyvenančius gyvūnus. – Didesnė senotų dalis yra paslėpta žymiai giliau, nei mes galime pasiekti nerdami su scuba, ty 60 metrų. Niekas nežino, kas dedasi dar giliau. Tai kaip kita mėnulio pusė“.

Taip diena po dienos povandeniniai archeologai, vorele tarsi kokios skruzdėlės tempdavo ant savęs visą įrangą, tada nusileisdavo žemyn į senoto gilumą – į vandenis, kurie niekada nematė saulės šviesos, o dauguma jo gyventojų akli. Tyrėjams reikėjo sudaryti senoto planą, radinius nufotografuoti, aprašyti jų padėtį, tada viską iškelti į paviršių. Nardymo platformomis tarnavo kanoja ir guminė valtis.


Komentaras prie paveiksliuko: Žmonių skeletų kartais pasitaikydavo labai daug, tiesiog suverstų vienas ant kito.

Senote niekas taip lengvai nesidavė. Kiekvienas naras turėjo su savimi po tris prožektorius ir po atskirą dubliuojančią įrangos dalį (reguliatoriai, kaukė, manometras). Vieni narai grūmėsi su fotoaparatais, apšvietimo sistemomis ir visokia video filmavimo įranga, kiti – su lentomužrašams, pieštukais ir matavimo įranga.
Kartą dėl pernelyg didelio energijos vartojimo sugedo elektros skydelio jungikliai. Nei viena elektrinių gervių nebedirbo, o apšvietimo akumuliatoriai ėmė greitai „tūpti“. Galiausiai narus ir įrangą teko traukti paviršiun rankiniu būdu - su virvės ir kibiro pagalba. Vėliau jie sugalvojo, kad tokiais atvejais galima panaudoti vieno darbuotojo sulūžusį folksvageną. Po nedidelio perdirbimo senas trantas ėmė dirbti kaip rezervinė gervė.

Tačiau tokios operacijos visada esti rizikingos. Kartą trūkus virvei keturi akvalangai po 30 kg kiekvienas nulėkė žemyn ir sunaikino dalį apšvietimo sistemos (kurią ne taip jau paprasta buvo įrengti virš vandens), tik per plauką nekliudę vieno iš tyrinėtojų.

Vienas iš vietinių gyventojų, dirbęs su grupe (jis padėjo viską traukti viršun kai dingo elektra) vėliau prisipažino: „Šis metų laikas yra pavojingas senotuose. Dievas ilsisi, todėl vandenys jame neramūs. Kai kada ten girdisi garsai, gaidžių giedojimas ir jaguarų riaumojimas. Kartą aš su draugais nuėjau senotan maudytis, bet mums teko laikytis už kopėčių, kad srovė nenutemptų mūsų žemyn“.

Pats senotas buvo tarsi senovinio butelio formos: siauras kaklelis platėjo iki 30 metrų pločio per diametrą ir buvo apie 35 metrų gylio. Butelis buvo užpildytas vandeniu tik iki pusės – kupolo formos lubos kybojo nuo vandens paviršiaus 10 metrų aukštyje. Nuo stalaktitų nuolat lašėjo vanduo, o sienas puošė gausi šaknų raizgalynė.

Ispanų konkistadorų dokumentai liudija, kad į šį šventąjį senotą Čičen-Icoje mesdavo gyvus žmones, tikėdami, kad paaukoti žmonės nemiršta, netgi jeigu jų daugiau niekas ir niekada nepamato.
Aš pažiūrėjau į slidžias klinties sienas ir širdis suvirpėjo, pajutau visą čia esantį siaubą. Pasiekęs vandenį nusileidau į dugną, buvusį 15 metrų gylyje ir nuplaukiau šalia klinčių nuolaužų. Šoninė ola (kojinės formos) ėjo žemyn ir į vakarus. Ant smėlio gulėjo skeletas, jau pažymėtas numeriuku. Kiek vėliau antropologai jį ištraukė paviršiun, ir jis tapo pirmuoju pilnai išsilaikiusiu skeletu rastu po vandeniu Jukatane. Skeletas priklausė stambiam vyrui, apie 50 metų amžiaus (majai gyveno žymiai trumpiau). „Jis sirgo, - pasakė Terrasas apžiūrėjęs kaulus, - pas jį buvo toks atritas, kad jis beveik negalėjo pajudinti rankų pirštais. Be to, jį kankino siaubinga dantų liga ir jam tikriausiai buvo labai sunku kramtyti maistą.“ Skeletas gulėjo ant nugaros. Ar tai nelaimingas atsitikimas? „Ne, - sako mokslininkas. – Ten apačioje guli devyni skeletai. Vienas gal ir gali čia patektio atsitiktinai, bet tik jau ne devyni“.

Kai mašina itraukė paviršiun senojo žmogaus kaulus, prie šulinio stovėjo trys vietinės moterys, atnešusios mums savo iškepto pyrago. Aš paklausiau jų, ką jos mano apie šiuos mūsų tyrimus. „Mes nemanėme, kad čia gali būti skeletų, - pasakė viena jų. – Mums senotas – tiesiog duobė su vandeniu. Tačiau mano motina kažkada gyveno netoli šios vietos ir sakydavo, kad senotui reikia paaukoti penkiolika nekaltų mergaičių ir tada dievas atvers kelią prie aukso. Mes žinom, kad auksas guli ten apačioje“.



Komentaras prie paveiksliuko: Labai efektyvi nuotrauka - archeologas dirba įprastą darbą ir pakelia kaukolę, o bet dėl galinio apšvietimo vaizdas tampa tiesiog mistiškas.

Iki pat 60-tųjų daugelis (tame tarpe ir archeologai) manė, kad į senotus aukojimams mesdavo tik nekaltas mergaites. „Tačiau mes atskleidėme, kad ne visi čia palaidoti buvo tik jaunos mergaitės, - sako Karmen Rochas. – Ir dabar mes žinome, kad ne visi jie buvo paaukoti“.
Kiekvienas senotas tarsi skrynia su siurprizais. Čičen-Icos senote buvo rasta 115 žmonių kaukolių, iš kurių vos keletas buvo iškeltos paviršiun tolimesniam tyrimui ar išsiuntimui į Mechiko muziejų. Visa kita liko gulėti savo vietoje.

Vienas iš pačių svarbiausių radinių buvo rastas vieną šeštadienio popietę. Vienoje slaptoje nišoje, vos 2 metrų gylyje buvo rastas pilnas žmogaus skeletas, tačiau (!) gulintis ant nugaros ir sulenkęs kojas per kelius – tokią pozą kūnui suteikdavo tik prieš laidojant. Prieš skeletą stovėjo trys keraminiai puodai su aukomis, viename jų buvo šuns kaukolė. Šalia dumble buvo rasti paukščių kaulai. Šunis ir paukščius indėnai laikė antgamtinėmis būtybėmis, jų mene ir legendose dažnai galima sutikti šių padarų hibridų. Majams ir actekams jie simbolizavo mirtį.

„Matyt, lavonas buvo čia padėtas tuomet, kai vandens lygis oloje buvo žymiai mažesnis. – aiškina Rochas, - žmonės atplukdė lavoną valtimi ir jį čia paguldė. Visi rasti skeletai rodo, kad majai laidodavo numirėlius senotuose mažiausiai dviem būdais – kai kurie kūnai čia buvo atgabenti labai atsargiai, kitus gi tiesiog įmetė į vandenį“.

Tą dieną, kai į paviršių iškėlė pirmąjį skeletą, į mūsų stovyklą atėjo senasis piemuo ir įsitaisė šalia šulinio. Jis buvo apsirengęs baltais marškiniais ir išeigine eilute. „Tiesiog norėjau pažiūrėti, kaip gryžta namo mano protėviai“.
Neilgai trukus buvo rasta ir daugiau „protėvių“. Antros savaitės pabaigoje plane jau buvo pažymėta 15-kos skeletų buvimo vietos. Rytais tyrinėtojai susirinkdavo prie kompiuterių ekranų ir aptarinėdavo radinius. Po to, kai visi pareiškė savo nuomonę, Rochas ir Gonzales atrinko daiktus, kuriuos jie norėjo ištraukti paviršiun tolimesniems tyrimams. „Mes čia turime ištisą laboratoriją ir įvairių sričių specialistus, todėl tam tikras išvadas galime padaryti gan greitai. – sako Gonzales. – O pačius rezultatus mes dar analizuosime daug metų“.
„Radiniai čia, kaimo vietovėje, labai skiriasi nuo tokių prašmatnių miestų kaip Čičen-Ica ar Čibilčaltunas, - sako Terrrasas. – čia ne tiek daug aukso ir nefrito“...


Komentaras prie paveiksliuko: Mokslininkai Karmen Rocas ir Aleksandro Terrasas apžiūrinėja pirmąjį pilną skeletą, ištrauktą iš po vandens.
 Parašė sagelo rugsėjo 01 2009 13:47:29 · 1 Komentarai · 3628 Skaityta Spausdinti
Komentarai
Aquaholic rugsėjo 01 2009 15:14:22
SUPER!
sMAGU BUVO PASKAITYT!!!
Rašyti komentarą
Prisijunkite, norėdami parašyti komentarą.
Reitingai
Balsuoti gali tik nariai.

Prašome prisijungti arba prisiregistruoti.

Nuostabu! Nuostabu! 50% [1 Balsas]
Labai gerai Labai gerai 50% [1 Balsas]
Gerai Gerai 0% [Nėra balsų]
Patenkinamai Patenkinamai 0% [Nėra balsų]
Blogai Blogai 0% [Nėra balsų]
Laikrodis
Prisijungti
Nario vardas

Slaptažodis



Dar ne narys?
Registruokis

Pamiršai slaptažodį?
Paprašyk naujo
Šaukykla
Jei norite rašyti žinutes, turite prisijungti.

mirka13
16/01/2018 04:57
Shrek sveiku su gimtadieniu

zigis
26/11/2017 17:26
Nuomos

zigis
26/11/2017 17:26
Gal kas zino kokios kainos egipte svoriu ir pilno baliono ? jei galima i PM

eseriuks
30/10/2017 18:06
parduodu iranga

zigis
28/09/2017 18:40
kur galima issinuomuoti metalo detektoriu atsparu vandeniui ?

Dalas
21/08/2017 18:34
Naras vaiduokli Veziai gaudomi tik su sateliais Pas meskeriotojus klausk.

Naras vaiduoklis
03/08/2017 18:09
sveiki gal kas zino kur nelabai tolokai nuo vilniaus galima veziu pagaudyt?

Korsaras
13/07/2017 09:34
zigis

zigis
06/07/2017 18:17
gal kas moka valdyti klompiuteri aladin one Uwatec

eseriuks
18/05/2017 18:57
parduodu iranga !!865774364

Šaukyklos archyvas
Apklausa
Tankas Gilužio ežere:

Tikrai yra (35 m gylyje).

Jį ištraukė bomžai ir pridavė į šrotą.

Antis.

Ančių pulkelis.

Ančių ornitologinis draustinis.

Norėdamas balsuoti turite prisijungti.
Šiandien Gimimo Diena
SVEIKINAME adolfas
SVEIKINAME Ignelis
SVEIKINAME Pedroa