Namai - Straipsniai - Diskusijų forumas - Web nuorodos - Fotogalerija - Video - Siuntimai - Ežerų žemėlapiai - Įrangos gamintojai
Ieškoti   
Forumo pranešimai
Nauji pranešimai
Idomu
kaliningradas
Pirkčiau 10 l 300 ba...
ĮRANGOS IŠPARDAVIMAS...
Mainau infliatoriaus...
Populiarūs pranešimai
Kur vakar (šiandi... [2927]
Kur planuojame ne... [2198]
Idomu [749]
Jokes [686]
Kokia Jusu nardym... [288]
Atsitiktinė nuotrauka
Rifas Erog el Gifton  "kabikas" Rd.j.
Rifas Erog el Gifton "kabikas" Rd.j.
Jūsų darytos nuotraukos po vandeniu
Paskutiniai prisijungę
donis00:28:52
sausas02:14:33
megakarolis02:51:42
bannyk10:39:44
Crypt_Rider 1 dieną
Vismantas 1 dieną
aqua 1 dieną
zigis 1 dieną
tautietis 1 dieną
mirka13 1 dieną
Vartotojų tinkle
Prisijungusių svečių: 2
Prisijungusių narių nėra

Registruoti nariai: 924
Neaktyvūs nariai: 2
Naujausias narys: namiokas

Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai

Reklama ir pateikimas
Pateikti nuorodą
Pateikti naujienas
Pateikti nuotraukas

Reklamos galimybės
Reklamdavio prisijungimas

<---> Valio valio, sveikinam visus su pavasariu, greitai nersim. <---> Renkam geriausią dive centrą. Balsuojam. <---> Artimiausiu laiku (šią arba kitą savaitę) - cave divingas Tenerifėje. <---> <--->

KUBA – šalis, kur gali nutikti BET KAS.

KUBA – šalis, kur gali nutikti BET KAS.

Ar man buvo nuobodu? Na, taip. Mes buvome čia, Santa Liucijoje, o mūsų 10 dienų nardymo kelionė rodos mirtinai sustingo, kaip ir viskas aplinkui, beje.
Po 11 valandų važiavimo automobiliu iš Kiaulių įlankos (Bay of Pigs) į šiaurės rytus link Atlanto atvykome į vietą apie 2 val. nakties. Tačiau vos išaušus jau buvome ant kojų, tiesa gerokai apsiblausę bet susijaudinę, nes pagaliau artėjo mūsų taip ilgai lauktas nėrimas su bukasnukiais rykliais (bull shark).

Mūsų gidas Rafaelis (kurio gyvenimo moto yra „Kuboje gali nutikti bet kas“) jau kelionės metu pravedė mums brifingą. Rykliai laikosi prie vreko kanale, kuriame teka 8 mazgų stiprumo srovė. Mums reikia būti pilnai pasiruošus, kad šokti vandenin iškart po atoslūgio – apie 8 val ryto.
Vienintelė problema buvo tame, kad mūsų Sharks Friends dive centre niekas niekur neskubėjo ir pirmieji darbuotojai pasirodė irgi tik po 8 val. ... Matyt, čia buvo kažkoks nesusikalbėjimo nesusipratimas.

Bala nematė, raminome save. Juk mes dar turime rytojaus rytą. Tuo tarpu nepaisant lietaus ir vėjo, mėgavomės keliais nėrimais prie taip vadinamo ilgiausio Kubos koralinio rifo.
Ką gi, išaušo kita diena – lapkričio 5, ir mes su Zaku neramiom širdim stebėjom nuo vėjo pusiau perlinkusius palmių kamienus. Vėjas buvo nejuokingas, laikrodis vis tiksėjo artindamas atoslūgį o mes klausėm savęs kokio velnio mes čia darom.
Pagaliau atvažiavo Lemajus, vienas iš mūsų dive gidų. Jis gyveno netoli nėrimo vietos, todėl sakė matęs keletą ryklių pelekų paviršiuje, o jūra audringa. „Matomumas bus prastas. Jo, ne pats geriausias laikas prie tokio matomumo nerti su rykliais“ – galiausiai padarė išvadą.
„Tu juokauji!“ – pratrūkau aš. „Šiandien naktį mes turime būti Varadero ir tai mūsų vienintelis šansas!“

Pasaulyje nėra tiek daug vietų, kur būtų galima daugmaž saugiai nardyti su bukasnukiais, todėl negalėjau nė pagalvoti, kad reiks atsisakyti tokio nėrimo. Taigi, personalas pagaliau pradėjo judėti, kažkas nuėjo iškviesti transporto, visa įranga surinkta.
Man vis tai atrodė kažkaip pernelyg ramu. O geriausias laikas po atoslūgio jau praėjo, laikrodis kaip niekur nieko tiksėjo toliau.

Pagaliau mes išsiruošėm išvykti. Tačiau nuotykiai tuo nesibaigė – pasirodo mūsų kelionės tikslas buvo už dešimties kilometrų, o važiuoti reikia baisiai duobėtu ir apsemtu keliu. Aišku, saugant autobuso važiuoklę važiuoti reikia atsargiai. Tiesa sakant, Kuboje senų mašinų niekas neutilizuoja – jeigu mašina galutinai subyrėjo, visos likusios daugmaž sveikos dalys tuoj pat eina kitoms mašinoms „reanimuoti“.

Atvykus prie kanalo potvynio ar atoslūgio būklė buvo patikrinta pačiu patikimiausiu metodu – Džošua, vienas iš dviejų stambių brolių šoko vandenin.
Faktas, kad jam gan sunkiai sekėsi panerti aiškiai parodė, kad dive centro turimos potvynių – atoslūgių tvarkaraščio lentelės yra mažiausiai viena valanda netikslios ir gan stipriai „grybauja“. Jeigu kas nors teiktųsi ansčiau man tai paaiškinti, būčiau išsaugojęs daugybę savo nervinių lastelių.
Taigi, mes dar gerą pusvalandį laukėm, kol pagaliau šokom vandenin. Na, ką čia pasakyti? Kaip dažnai jūs nėrėte nuo kranto, kur praktiškai čia pat guli 100 metrų ilgio krovininis laivas (nuskendęs 1895 m.), o kiek paplaukus laivagalyje 25 metruose galima sutikti būrelį bukasnukių? Mano atveju taip nutinka labai retai.

Stipriai apaugusi „Nuevo Mortera“ pati savaime būtų labai įdomi patyrinėti, tačiau mes nekantravome pasiekti laivagalį, kur turėjo būti mūsų išsvajotieji „bulšarkai“ – bukasnukiai rykliai. Ir praėjo vos kelios akimirkos, kai iš vandens ūko materializavosi didžiuliai rykliai.
Vyrukai iš mūsiškio Sharks Friends dive centro pakankamai reguliariai čia nardo, todėl rykliai tikisi sutikti čia narus. Tačiau kaip mums pabrėžtinai paaiškino, ryklių jie „nemaitins“. Lemajus ir Džošuos brolis Mikaelis tik pamojuos barakudos gabalais rykliams po nosimis, o paskui panašiai kaip matadorai mikliai juos patrauks.

Atrodo, rykliai nuo tokio erzinimo turėtų pasiusti, tačiau nieko panašaus nenutiko, rykliai ramiai priėmė žaidimo taisykles. Jeigu tikėti mūsų gidais, per 14 nardymo metų su mūsų „matadorais“ čia buvo vos keli ryklių incidentai.

Pripumpuotas adrenalino ir azoto nejučia ėmiau norėti, kad su kiekvienu apsuktu ratu rykliai vis arčiau prie manęs priplauktų. Kažkodėl buvau įsitikinęs, kad nieko neatsitiks ir pačiu paskutiniu momentu ryklys visada pasuks savo milžinišką kūną šalin. Na, tam atvejui jei ryklys užsimirštų, Džošua turėjo su savimi lazdą.
Tuo metu aplink mus suko ratus trys rykliai. Kiekvienas po 3 metrus ilgio ir 200 kg. svorio, bet Rafaelis sakė gero matomumo sąlygomis yra matęs ir tuziną jų ar dar daugiau.

Migloto matomumo sąlygomis šis nėrimas buvo kažkoks nerealus, kaip sapnas. Galiausiai mes lėtai pasukome virš vreko kranto link.
Galiausiai po 45 minučių nėrimo vėl buvome krante. Nėrimas buvo išties aukščiausio lygio, netgi prisiminus mėgavausi kiekviena jo sekunde.
Vėliau paklausiau Lemajaus ar jis atpažysta atskirus ryklius. „Jo, atpažystu vieną ryklį. Jis turi geltonas akis.“ Deja, aš neturėjau tiek laiko intymiau susipažinti, kad spėčiau pamatyti akių spalvą...

Krante laukė staigmena – viena mūsų autobiusiuko padanga buvo siubliuškusi. Ne bėda, vos per kelias minutes prie padangos nipelio buvo sėkmingai prijungtas 10 litrų oro balionas ir pripūsta oro. Tipinis greitas kubietiškas remonto sprendimas. Laimingai gryžtame į viešbutį ruoštis sekančiam mūsų kelionės etapui.

Mūsų gera nuotaika kiek priblėso iškart po pietų, kai atvažiavę prie dive centro atradome, kad jis uždarytas ... kartu su visa mūsų įranga. Mes kurį laiką dar pasisukiojome po apylinkes tikėdamiesi sutikti ką nors iš centro personalo, bet veltui – visas vietinis kolektyvas kažkur išgaravo.
Galiausiai Rafaelis pasitelkęs savo galingas smegenis ir ne mažiau galingus raumenis padarė alternatyvų įėjimą pro langą, tokiu būdu atgaudamas mano įrangą.
Tai buvo jau ne pirmas atvejis, kai imdavau žavėtis jo asmenybe. Jis žino daugybę dalykų apie Kubą, jos istoriją, politiką, kultūrą ir aišku nardymą. Taigi, jo dėka mes vėl kelyje. Mūsų turo autobusiukas Hyundai H1 buvo vienas modernesnių, kokius tik teko matyti Kubos keliuose.

Mano kompanionais kelionėje buvo Rafaelis, Zakas ir argentinietis Marčelo – puiki kompanija su ryškiais Boratizmo bruožais.
Kol atvykome į vietą, pakeitėme tris vairuotojus ir dvi mašinas. Pirmoji mašina su vairuotoju buvo išsiųsti atgal į Havaną. Aišku ne šiaip sau, o tik po įspūdingo naktinio vaikymosi su policijos švyturėliais ir karštų debatų su policininkais apie vairuotojo pažymėjimo galiojimą. Vėl gi, Rafaelis pademonstravo savo neeilinius sugebėjimus šaltai spręsti keblias situacijas, todėl mūsų kelionė niekaip nuo to nenukentėjo.
Taigi, per krokodilų knibždančias pelkes patraukėme į Playa Giron vietovę Kiaulių įlankoje (Bay of Pigs). Netoli viešbučio eksponuojami senoviniai rusiški tankai ir lėktuvai priminė tuos laikus, kai pats Fidelis Kastro su savo kareiviais bandė priešintis planuojamai Amerikos ekspancijai į Kubą 1961 metais...

Viešbutis buvo labai tylus, tik nesenai atsidaręs po remonto. Jis buvo labai toli nuo prabangos, su tipiniais „gulago“ stiliaus suoliukais ir lūšnelėmis (ir labai entuziastingai nusiteikusia vabzdžių populiacija viduje), tačiau mus čia priėmė labai nuoširdžiai, o maitino tiesiog nuostabiai.

Dar kiek pavažiavus į rytus atvykome į Caleta Buena – izoliuotą dive centrą Zapata iškyšulyje. Savininkas Ronelas atvira valtimi nuplukdė mus į Creek vietovę. Kol nėrėme, valties priežiūra buvo patikėta Marčelui. Tai buvo pirmas nėrimas vėlyvą popietę.
Stati siena krito kažkur į 300 metrų gylį, tačiau mes apsiribojome 30-čia metrų ir apžiūrėjome sveikus koralus su daugybe žuvų ir lobsterių. Vienu momentu virš galvos pastebėjau pakibusią didelę karališką skumbrę. Kiek vėliau, kai iškilome prie laivo, remora (arba lipčius, žuvis mėgstanti prisisiurbti prie ryklių arba laivų dugnų) pabandė savo laimę ant Zako. „Man atrodo, kažkas prisilietė man prie kojos“ – sunerimo Zakas. Aišku, prisilietė. Kadangi Zakas nesutiko draugauti su remora, ši dar pabandė prisisiurbti prie valties dugno, paskui galiausiai nusivylusi kažkur nuplaukė.

Iškilus paviršiun atrandame, kad valtis tuščia. Marčelo nepaisydamas visų paviršinio palaikymo koncepcijų metė valtį ir nusprendė savo jėgomis plaukte pasiekti krantą. Kol Marčelo turškėsi kažkokioje baloje krante, mus valtimi nuplukdė prie kito rifo – dar įdomesnio ir gyvesnio. Aplinkui buvo daugybė ryškiai geltonų koralų ir daugybė įvairiausių žuvų. Galiausiai koralai susiliejo į 20 metrų ilgio tunelį, pilną žuvų – nuo gan stambių pavienių egzempliorių iki smulkmės debesų. Pastebėjau, kad tunelio gale mano regėjimo ryškumas stipriai sumažėjo. Supratau, kad tiesiog pakišau galvą į termoklyną, nes temperatūrų skirtumas tunelyje buvo labai žymus. Tunelio gale iškilome šauniame akmeniniame baseinėlyje. Gryžtant atgal tuneliu laukė kitas netikėtumas – tunelio gale pastebėjau tarsi didžiulį balioną, lėtai pasitraukusį nuo tunelio angos. Vėliau sužinojau, kad tai buvo Cuberos snaperis – didžiulė žuvis, užauganti iki 60 kg svorio ir 1,5 metro ilgio.
Mes buvome vieninteliai daiveriai šiame povandeniniame rojuje, tačiau Ronelas tik liūdnai palingavo galvą ir pasakė, kad rodos niekas negali sustabdyti masinės povandeninės medžioklės. Taigi, didžiulis snaperis ir karališka skumbrė buvo malonus siurprizas.
Taigi, po itin malonių 75 minučių nėrimo iškilome ir ėmėme ruoštis šio vakaro ilgai kelionei į Santa Lucia.

Pusiau snausdamas Hyundai‘jaus gale ir purtomas prastų kelių stebėjau palmių ir cukranendrių laukus. Kiekvienoje kryžkelėje stovėjo pakeleivingas mašinas gaudantys „autostopininkai“ (pagal Kubos įstatymus valdiškos mašinos privalo sustoti paimti pakeleivio jeigu joje yra laisvų vietų) , čia pat galvijų bandas ganė „gaučos“ – vietiniai piemenys.

Dulkėti pakelės miesteliai buvo labai panašūs vieni į kitus – eilės vienaaukščių namų, papuoštų kaltiniais metalo gaminiais, arklių balnais, dviračiais ir kitais rakandais. Aplinkui slampinėja perkarę šunys ir išstypę mulai, o vyrai kaip paprastai užsiima kažkokiais „kanibalizmo“ aktais skrosdami savo senutėlius automobilius ir sunkvežimius.
Iki šiol negaliu pamiršti matyto vaizdo vienoje degalinėje. Du vyrai ramiai prisidegė cigaretes, tada vienas jų ištraukė varvantį benzino pistoletą. Gerai, kad tuo metu mes jau juos pravažiavom.

Santa Lucia pasitiko mus puikiu Brisas viešbučiu, beveik pilnu kanadiečių. Ir čia buvo daug daugiau nardymo įvairovės, o ne vien bukasnukiai rykliai.

Buksyro „Alta Gracias vrekas guli netoli sienos (drop-off) vos 21 m. gylyje. 20 metrų ilgio laivelis taisyklingai guli dugne. Laivagalyje ganėsi stambūs šapalai, turėklus dengia juodieji koralai. Galima kiek patyrinėti laivo vidų – ką mes ir padarėme. Žvilgtelėjome žemyn į variklių skyrių ir aukštyn pro kaminą. Draugiškai nusiteikę snaperiai skabo koralus ir kempines. Nors po 15 metų buvimo po vandeniu buksyras neišvengė augmenijos, bendrai paėmus tai tvarkingas ir netgi fotogeniškas vrekas.

Kitas malonus nėrimas buvo ant taip vadinamų „Steps“ – serijos seklių atbrailų ant drop-off‘o krašto. Viskas apaugę kempinėmis ir jūros bizūnais, o spalvų įvairovė tiesiog stulbina.

Aš pastebėjau dideles žalias murenas ir įvairių spalvų pilvakojų moliuskų, tačiau žuvies čia buvo palyginti mažiau.

Po Santa Lucios naujas mūsų vairuotojas nuvežė mus atgal į vakarus – į vietelę, kurios garbei Mares pavadino mano kostiumą – Varadero.

Varadero yra pagrindinis turistų pamėgtas kurortas, specialiai tuo tikslu išvystytas ir netgi priminė man Floridą, kuri yra vos už 100 mylių kitoje jūros pusėje. Čia pilna aukšto lygio viešbučių, todėl savaitgalio poilsiautojai gali lengvai užsimiršti, kad jie yra vienoje paskutinių pasaulio komunistinio režimo valstybių.

Kubiečiai pasirinko savo kelią beveik prieš 50 metų, kuomet Fidelis Kastro nuvertė JAV remtą Baptistos režimą. Užtat šiandien (kaip mums rūpestingai paaiškino Rafaelis) tie, kurie patikėjo Revoliucija gali džiaugtis puikia sveikatos apsauga ir išsilavinimu. Jiems daugiau nereikia pergyventi dėl pensijų, komunaliniai mokesčiai yra pigūs ir tt.

Už šias malones jie paaukojo laisvę pirkti naujas mašinas, plazminius televizorius ir I-Podus. Tiems (amerikiečiams), kam patinka toks gyvenimo stilius, belieka tik sukandus dantis tyliai kęsti ir pavydėti, arba bandyti prasiveržti į Kubą per Majamį.

Amerikos CŽV (centrinė žvalgybos valdyba) padarė daugiau nei 600 (!!!) pasikėsinimų į F.Kastro gyvybę, tame tarpe ir diversiją sugadindama jo scuba įrangą tais laikais, kai šis dar buvo aktyvus naras.

Dabartiniais laikais tik JAV ir jos uolūs pasekėjai Izraelis, Maršalų salos ir Palau dar laiko ekonominę Kubos blokadą (ypač turėtų būti skausmingos Palau sankcijos). Nors per tiek laiko Amerikoje pasikeitė visa krūva prezidentų, jų didžiausiam nusivylimui Kuba toliau sėkmingai gyvuoja ir nesiruošia pasiduoti.

Buvo pati uraganų sezono pabaiga ir atėjęs šalto oro frontas sujaukė visus orus Santa Lucijoje. Nerti jūroje nebuvo galima.
Tipinėje Karibų saloje jūs greičiausiai galite pasirinkti iš kurios ramesnės salos pusės galima būtų nerti, tačiau Kubos dydžio saloje tai nėra taip paprasta. Iš Varadero būtų galima vėl nuvažiuoti į pietus (kitą salos pusę), tačiau kelionė būtų ilga, o mes nebuvome nusteikę taip blaškytis.

Taigi, mes apsilankėme pas „Baracuda“ – didžiausią Varaderos dive operatorių, kuris turi 45 žmones personalo penkiuose dive centruose, nuosavą barokamerą su gydytojais ir mokymo klasėmis, kurių galėtų pavydėti bet kuris dive centras. Instruktorius Elianas prisijungė prie mūsų ekskursijos ir 30 mylių vežė mus į kalvotą Bolondron vietą.
Kelio provėžos vis siaurėjo, kol galiausiai išvis susiliejo į siaurą takelį, o šiam pasibaigus ėmėm važiuoti miško bekele. Marčelo ėjo priekyje pravalydamas augalų bruzgynus.
Vienoje saulėtoje proskynoje mes sustojome, užsidėjome įrangą ir ėmėme ropštis gan stačia nuokalne žemyn. Prisilaikydami vijoklių ir augalų šaknų siauru takeliu leidomės link vieno iš nuostabiausių gamtos kūrinių.

Pripildyti gėlo vandens kalkakmenio urvai yra būdingi Meksikai, Floridai ir Kubai ir dažnai vadinami meksikietišku pavadinimu – senotai.
Tiesiai po mumis žemėje atsivėrė mėlyna vandens pripildyta skylė, iš šonų apkibusi lianomis ir stalaktitais. Mes nekantravome atsivėsinti vandenyje, todėl netrukus visi jau buvome senote. Vanduo buvo toks skaidrus, kad rodės narai sustingo kristale.

Kaip mums paaiškino Elianas, ši Enrique el Pelu ola yra „apnardyta“ vos keleto narų. Palaikoma masyvių kolonų ola yra 14 m gylio ir tęsiasi apie 50, o vandenyje gyvena kažkokios smulkios aklos žuvelės ir laksto balti krabai.
Mes plaukėme atsargiai irdamiesi frog kikais, ir nors ola yra pakankamai didelė reikėjo būti dėmesingam, kad neužkliudyti stalaktitų ar nesukelti dumblo debesų.

Tačiau Zakas buvo laimingas galėdamas grožėtis saulės nušviestais plotais, kuomet spinduliai krenta iš viršaus ir tarsi auksu nudažo smulkiausias vandenyje kabančias dalelytes. Dėkojau dievui, kad dėl prastų oro sąlygų negalėjome nerti jūroje, o atvykome čia.
Komercinis cave-daivingas yra uždraustas Kuboje po tragiško incidento įvykusio prieš kelis metus, kuomet keturi silpnai pasiruošę narai žuvo vienoje oloje jūroje. Tačiau, sako Rafaelis, greičiausiai artimiausiu laiku šis draudimas bus atšauktas.

Kitą dieną mes nenorom atsikėlėm 3 val. ryto ir nuvažiavom į Havaną, iš kur lėktuvėliu nuskridom į Cayo Largo, kur mums buvo pažadėtas įspūdingas nardymas.
Tačiau atvykus vieton dive centro atstovas niūriai pranešė, kad oras ir matomumas jūroje nepatenkinami ir nardyti negalima.
Aš apsižvalgiau aplinkui. Nors purškė smulki dulksna ir buvo apsiniaukę, vėjas neblaškė medžių ir jūra buvo rami. „Palauk, - pasakiau. Mes ką tik skridome virš salos ir jūra iš viršaus atrodo rami. Ji ir iš čia ramiai atrodo“.
Netrukus vyrukas papasakojo tikrąją priežastį. Pasirodo, prieš dvi dienas du vietiniai vyrai dingo jūroje su savo katamaranu ir dabar visi aplinkiniai laivai yra pašaukti jų paieškoms. Viskas gerai, tačiau kodėl mums to nepaaiškinus tiesiog tiesiai šviesiai, o dar geriau – vakar?

Nenorėdami švaistyti laiko ir nekantraudami nardyti, vakare vėl išskrendame atgal į Havaną. Veltui iššvaistėme vieną dieną, tačiau kaip ir Santa Liucijoje tai mums buvo eilinė pamoka – Kuboje gali nutikti bet kas. Todėl du kart patikrinkite visus susitarimus, tvarkaraščius ir rezervacijas. Po to patikrinkite dar kartą.

Tačiau mūsų „prastova“ baigėsi geruoju, nes papildoma diena Havanoje nenuėjo veltui. Apsistoję gerame Comodoro Hotel viešbutyje nuėjome tiesiai į vieną iš dviejų miesto dive centrų – Marina Hemingway, kurio prieplauka buvo tiesiog prikimšta prabangių jachtų iš viso pasaulio.
Oras buvo ramus ir karštas.
Mūsų laivelis, akivaizdžiai daugiau naudojamas žvejybai, plukdė mus prie „Vreko“ – kito žvejybinio laivo, jau 10 metų gulinčio jūros dugne. Deja, šio nelaimėlio gamta nepasigailėjo – jis stipriai apaugęs visokiais koralais ir kempinėm.

Mūsų gidas Chose išpučia orą į laivo kaminą ir šis vėl ima „veikti“. Vienišas žuveliokas ramiai maudosi šiuose burbulų „dūmuose“. Tiesą sakant, žuvies čia buvo mažokai.
Daug daugiau gyvunijos mes pamatėme savo antrojo nėrimo metu, kuris išties buvo labai malonus driftas išilgai rifo sienos.
Labai spalvingas ir gyvas rifas suteikia prieglobstį daugybei mažų geltonų rajų, murenų ir kitų žuvų. Viena didelė murena stebi mane vis nuolatos iššokdama iš savo slėptuvės. Šis paskutinis mūsų kubietiškas nėrimas buvo ne gilesnis nei 18 metrų bet toks šaunus, kad mes netgi sugebėjom pakliūti į 8 minučių deko.

Paskutinė diena Kuboje buvo palikta nenardymui, tad kur gi geriau ją praleisi, jei ne Havanoje? Naktį praleidome labai emocionaliai - vaikščiodami po naktinius romo barus (kiekvienas jų turi savo salsa muzikantų grupę) ir apsilankę Hause of Music (puiki vieta su daugybe gyvai grojančių muzikantų).
Diena irgi praėjo ne ką blogiau – apsilankėme cigarų fabrike, interaktyviame romo muziejuje (ko mums labiausiai reikėjo), didžiulėje tvirtovėje kažkada saugojusioje uostą ir kur liko išsaugotas Čegevaros ofisas, Revoliucijos skvere, Ernesto Henimgvėjaus bute ir bare, kur jis išrado savo garsųjį „daiquiri“ – saldų kokteilį su citrinos sultimis – išties, mes visa tai matėme savo akimis ir mėgavomės kiekviena praleista akimirka.

Taigi, Kuba nuostabi. Tiesiog prieš keliaudami atidžiai pasirinkite laiką, kad prastas oras nesugadintų jums nardymo. Čia gali nutikti bet kas, tačiau tris kart viską patikrinus viskas turėtų būti OK.

Versta iš 2007 DIVER žurnalo.
 Parašė sagelo gegužės 26 2011 09:24:19 · 0 Komentarai · 2286 Skaityta Spausdinti
Komentarai
Komentarų neparašyta.
Rašyti komentarą
Prisijunkite, norėdami parašyti komentarą.
Reitingai
Balsuoti gali tik nariai.

Prašome prisijungti arba prisiregistruoti.

Nuostabu! Nuostabu! 100% [3 Balsų]
Labai gerai Labai gerai 0% [Nėra balsų]
Gerai Gerai 0% [Nėra balsų]
Patenkinamai Patenkinamai 0% [Nėra balsų]
Blogai Blogai 0% [Nėra balsų]
Laikrodis
Prisijungti
Nario vardas

Slaptažodis



Dar ne narys?
Registruokis

Pamiršai slaptažodį?
Paprašyk naujo
Šaukykla
Jei norite rašyti žinutes, turite prisijungti.

mirka13
16/01/2018 04:57
Shrek sveiku su gimtadieniu

zigis
26/11/2017 17:26
Nuomos

zigis
26/11/2017 17:26
Gal kas zino kokios kainos egipte svoriu ir pilno baliono ? jei galima i PM

eseriuks
30/10/2017 18:06
parduodu iranga

zigis
28/09/2017 18:40
kur galima issinuomuoti metalo detektoriu atsparu vandeniui ?

Dalas
21/08/2017 18:34
Naras vaiduokli Veziai gaudomi tik su sateliais Pas meskeriotojus klausk.

Naras vaiduoklis
03/08/2017 18:09
sveiki gal kas zino kur nelabai tolokai nuo vilniaus galima veziu pagaudyt?

Korsaras
13/07/2017 09:34
zigis

zigis
06/07/2017 18:17
gal kas moka valdyti klompiuteri aladin one Uwatec

eseriuks
18/05/2017 18:57
parduodu iranga !!865774364

Šaukyklos archyvas
Apklausa
Tankas Gilužio ežere:

Tikrai yra (35 m gylyje).

Jį ištraukė bomžai ir pridavė į šrotą.

Antis.

Ančių pulkelis.

Ančių ornitologinis draustinis.

Norėdamas balsuoti turite prisijungti.
Šiandien Gimimo Diena
SVEIKINAME Dunsas
SVEIKINAME optis
SVEIKINAME terrys