Namai - Straipsniai - Diskusijų forumas - Web nuorodos - Fotogalerija - Video - Siuntimai - Ežerų žemėlapiai - Įrangos gamintojai
Ieškoti   
Forumo pranešimai
Nauji pranešimai
Kur vakar (šiandien)...
Gran Canaria
Kipras ir malta ziem...
ĮRANGOS IŠPARDAVIMAS...
ĮRANGOS IŠPARDAVIMAS
Populiarūs pranešimai
Kur vakar (šiandi... [2927]
Kur planuojame ne... [2198]
Idomu [746]
Jokes [686]
Kokia Jusu nardym... [288]
Atsitiktinė nuotrauka
Ilgio ez
Ilgio ez
Ilgis prie Ignalinos - 07.07.07
Paskutiniai prisijungę
Sigisagas00:08:56
donis09:33:02
zigis14:17:45
nierka17:36:54
bannyk 1 dieną
sausas 1 dieną
aqua 3 dienas
Dlu 3 dienas
sagelo 4 dienas
mirka13 4 dienas
Vartotojų tinkle
Prisijungusių svečių: 2
Prisijungusių narių nėra

Registruoti nariai: 923
Neaktyvūs nariai: 0
Naujausias narys: Zacepas

Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai

Reklama ir pateikimas
Pateikti nuorodą
Pateikti naujienas
Pateikti nuotraukas

Reklamos galimybės
Reklamdavio prisijungimas

<---> Valio valio, sveikinam visus su pavasariu, greitai nersim. <---> Renkam geriausią dive centrą. Balsuojam. <---> Artimiausiu laiku (šią arba kitą savaitę) - cave divingas Tenerifėje. <---> <--->

Nardymo vietos: Kipras, vrekas „Zenobia“.
Nardymo vietos: Kipras, vrekas „Zenobia“.

Kipro vrekas „Zenobia“ yra, ko gero, vienas žymiausių pasaulio vrekų, tačiau iki šiol jis saugo daugybę savo paslapčių. Techninis naras Neil‘as Black‘as per daugiau nei 30 mėnesių atliko daugybę sudėtingų nėrimų tyrinėdamas šį vreką ir stengdamasis patekti į pačias sunkiausias jo vietas. Ir šiandien jis dalijasi savo nuotykiais su mumis.

Nuotraukoje - Neilas su Adamu demonstruoja ištrauktą iš vreko lentą.

Prieš kelis metus su savo nuolatiniu nardymo budžiu Adamu Florio diskutavome, kur galėtume nukeliauti panardyti per eilines savo atostogas. Mes norėjome kažkur, kur šilta, kur yra vrekų ir ne per toliausiai nuo namų (Jungtinės Karalystės).

Vienas iš akivaizdžių kandidatų atostogoms buvo vrekas „Zenobia“, esantis Larnakoje, Kipre. Nusprendžiau organizuoti savo nardymus prie šio vreko per Chrisą Demetriou iš Dive-In centro Larnakoje. Chrisas pukiai žinojo „Zenobiją“ ir turėjo daugybę informacijos apie šį vreką 9tame tarpe ir detalius laivo planus). Be to, pats dive centras buvo labai patogioje vietoje – vos už 2 km nuo vreko vietos.

Štai taip paprastai prasidėjo didžiulis nuotykis, kurio metu mes praleidome daugiau nei 300 valandų po vandeniu, skindamiesi kelią į „Zenobijos“ gelmes.

Adamas ir aš buvome tiesiog priblokšti vreko dydžio (mažiausiai 104 sunkvežimiai su priekabomis krovininiame denyje) ir puikaus jo stovio. Be to, labai nustebome radę kelias užrakintas duris ir užblokuotus nuolaužomis praėjimus, kurie iki šiol nebuvo nei atidaryti, nei išvalyti.
Po kiekvienos nardymo dienos kartu su Chrisu ištisas valandas praleisdavome tyrinėdami laivo brėžinius, bandydami sutapdinti įvairias duris ir pasažus skirtinguose deniuose ir stengdamiesi nuspėti kur link jie veda.

Chrisas papasakojo mums apie vieną savo bičiulį, kuris padėjo jam šiek tiek išvalyti nuo nuolaužų variklio skyrių, kad šis taptų labiau prieinamas narams. Mums patiko ši idėja, todėl nusprendėme, kad mums irgi reikėtų pabandyti išvalyti kokį praėjimą ir sukurti naują kelią narams.

Kelis kartus nerdami 20 m gylyje pastebėjome, kad vienas koridorius gale yra aklinai užblokuotas. Pagal laivo schemą jis turėtų vesti nuo dešiniosios laivagalio pusės į vidurinįjį krovininį denį (kairiojoje pusėje). Praėjimas buvo užblokuotas dviem 4 cm storio metaliniais strypais, suvirintais tarpusavy. Mums abiems buvo labai įdomu kurgi veda šis „uždraustasis“ praėjimas, tačiau pirma reikėjo sugalvoti būdą, kaip pašalinti metalinius strypus. Apmąstėme įvairius variantus (kai kurie pasiūlymai buvo iš fantastikos srities), bet galų gale gryžome prie pirminio varianto – metalo pjūkliukas + raumenų jėga.

Dirbti buvo gana sunku, kadangi įėjimas buvo labai mažas - vos 1x1 metro dydžio. Strypus pjovėme paeiliui pasikeisdami. Vienas kokias 5-10 minučių pjauna, o antras tuo metu laukia už nugaros ir stebi. Praėjimas darbui buno toks siauras, kad norint pasikeisti vietomis tekdavo ropoti atbulomis. Dirbdami stengėmės pernelyg savęs nenuvarginti – kad taupyti orą ir išvengti dekompresinės ligos. Galų gale strypai buvo pašalinti – nupjovėme juos kuo arčiau angos krašto, kad anga būtų kuo didesnė, o likę aštrūs strypų galiukai negalėtų pažeisti BCD ar kostiumo.
Antrojo nėrimo pabaigoje ir po beveik 100 minučių dugno laiko strypai buvo nuimti. Mes netgi nudildinome kai kuriuos pavojingiausius strypų ir angos kraštus.

Deja, kai tik tuo metu jau pasiekėme oro limito tašką, kai jau tenka gryžti paviršiun. Todėl nusprendėme neplaukti į naują praėjimą ir atidėti jį sekančiam nėrimui. Paspaudėme vienas kitam rankas ir pasukome link savo deko sustojimo.

Šį kartą deko sustojimas, rodos, tęsėsi ilgiau nei įprastai – matyt dėl to, kad nekantravau gryžti prie brėžinių ir suplanuoti sekantį nėrimą.



Sekančią dieną paruošėme įrangą, pridėję keletą papildomų ričių ir šiaip daiktų, kurie galėtų praversti tyrinėjant naują vietą. Nors žinojome, kad tokiose vietose reikia būti kuo aptakesniam, įrangos gavosi nemažai.

Mes greitai nusigavome iki savojo praėjimo, prisirišome pagrindinę ritę ir labai atsargiai prasispraudėme pro atlaisvintą angą.
Praėjus pasažas iškarto pasuko žemyn ir atvedė į didelę patalpą iš kairės labiau link laivagalio. Patalpa, atrodo, baigėsi kairiuoju laivo bortu. Šiame paslaptingame kambaryje buvo daug kažkokių stambių įrengimų, panašių į generatorius ar kokius nors siurblius. Be to, buvo daug didelių baltų kanistrų nuo tepalo arba kuro.

Viskas buvo padengta 5 cm. storio raudono dumblo sluoksniu, sudaryto iš labai smulkių rūdžių. Mažiausias judesys šalia tokios vietos sukeldavo didžiulius raudonus debesis, mažinančius matomumą praktiškai iki nulio – tikri raudoni spąstai.
Dar blogiau buvo tai, kad mūsų išleidžiami oro burbulai irgi sujudindavo aplinkinį vandenį, todėl netrukus tapo aišku, kad matomumas tik blogės.
Kambario apatinėje dalyje pastebėjome masyvias metalines duris su hidraulika. Durys buvo apie 2 m. aukščio ir 1,5 m. pločio, ir turėtų sverti gerokai virš tonos. Vienu žodžiu, labai rimtos durys, ir dar uždarytos.

Tikram vrekų tyrinėtojui tokios durys yra kaip raudonas skuduras buliui, tačiau dyrys vedė link kairiojo borto, tuo tarpu pats laivas irgi gulėjo ant kairiojo borto... taigi, atidaryti duris atrodė beviltiška. Bet ar tikrai?..

Kai mes jau beveik priartėjome prie gryžimo atgal laiko, staiga pajutau, kad man ima gelti veidą. Ženklais pasignalizavau savo savijautą budžiui ir jis atsakė, kad irgi jaučia tokius pačius simptomus. Aš prisiminiau, kad prieš tai mes praplaukėme pro tuščias mėlynos spalvos statines, ant kurių buvo užrašas „TOXIC“ ir kodas „DTE 13“. Gryždami atgal stabtelėjau prie tų statinių ir nuo vienos jų nuplėšiau tokį lipduką ir įsidėjau kišenėn. Jeigu mes apsinuodijom, norėjau žinoti bent nuo ko.

Šį kartą mūsų deko stopas atrodo tęsėsi dar ilgiau. Ir nors veidus gelti nustojo, negalėjau nusiraminti ir vis galvojau su kokia gi chemija mes susidūrėme.
Laive nuo mūsų kostiumų aiškiai sklido kažkoks nemalonus cheminis kvapas. Pasirausius internete, pagal nuluptą etiketę nustatėme, kad mėlynose statinėse buvo laikomas hidraulinis skystis. Tai kartu patvirtino mūsų teoriją, kad buvome pakliuvę į vairų skyrių. Na, bent jau įsitikinome, kad nesusidūrėme su iš tikro pavojingais chemikalais.

Tolimesni šio kambario tyrinėjimai atskleidė, kad apačioje yra dar vienas toks pats avarinis išėjimas, kokį mes jau atidarėme. Jis irgi buvo padengtas storu raudono dumlo sluoksniu. Be to, šis išėjimas buvo pilnas visokių kabelių, virvių ir kitokio šlamšto, kuris sukrito čia laivui verčiantis. Ne pati geriausia vieta įsipainioti į visą šį šlamštą.

Ar tai ir buvo mūsų tyrinėjimų pabaiga? Ar galėjo tamsa, pavojingos sąlygos ir užblokuoti praėjimai mus sustabdyti nuo tolimesnių nėrimų? Na, taip, tačiau ... tik metams. Mūsų atostogos ėjo į pabaigą, tačiau mes sugebėjome kitais metais vėl čia gryžti.

Laukimas buvo labai ilgas ir visą šį laiką mes diskutavom kaip gi atidaryti tas masyvias hidraulines duris ir ką dar galima už jų rasti.

Galiausiai ilgi laukimo mėnesiai praėjo, ir mes vėl atsidūrėme Larnakoje, nusprendę žūtbūt įveikti tas duris – rikėjo kažkaip išmontuoti durų rėmą ir atjungti stūmoklį. Papildoma problema buvo ir pats durų svoris – krisdamos jos galėjo mirtinai mus prispausti.
Pirma užduotis buvo atjungti stūmoklį nuo durų. Stūmoklio galas buvo pritvirtintas prie durų ant slankaus šarnyro, kurį mes tikėjomės įveikti kūjo ir kirstuko pagalba.
Tačiau po kelių nėrimų ir nuolatinio daužymo kūju prakeiktas šarnyras nė kiek nepasidavė ir mums vėl teko sukti galvas ką toliau daryti. Jeigu būtų galima pasukti stūmoklį, tada galbūt pavyktų atsukti laikantį kaištį.

Sekančio nėrimo metu, apsiginklavę įvairaus kalibro santechninėmis replėmis pagaliau atpalaidavome stūmoklio galą ir jį atjungėme nuo durų. Viso šio proceso metu netyčia numečiau reples žemyn, kurios tuoj pat dingo storame raudono dumblo sluoksnyje. Apgraibomis visdėlto pavyko jas vėl rasti, nors ir vėl sukėliau debesis raudono dumblo.
Na, bet tai jau ne taip svarbu, kadangi pagrindinis tikslas jau buvo pasiektas – stūmoklį atjungėme.
Sekantis žingsnis – nuimti varžtus, laikančius vyrius. Teoriškai, pašalinus varžtus, durys turėtų pačios nukristi.

Apsiginklavę kūju, kirstuku ir didžiuliu reguliuojamu veržliarakčiu ėmėmės vyrių. Darbas ėjo lėtai, kadangi kiekvienas didžiulis varžtas turėjo būti pilnai išsukamas su veržlėrakčiu, kartais labai nepatogiose ir ankštose vietose.

Pirmojo nėrimo metu mums pavyko įveikti tik penkis varžtus. Panaudoję užmetamas galvas ir metalinį strypą, šį rezultatą pagerinome iki devynių varžtų per nėrimą. Bet net ir tokiais tempais rodės užtruksime visą amžių, kol nuimsime visus 50 varžtų.
Nusukus 40, mūsų atostogos baigėsi ir teko viską atidėti iki sekančių metų.

Metai netruko praeiti ir mes su Adamu vėl gryžome prie savo beprotiškos užmačios „Zenobijoje“. Įsijungti į pradėtą darbą neužtruko daug laiko ir jau antrojo nėrimo metu mes nuėmėme paskutinius 10 varžtų. Tiksliau 9, kadangi vieną varžtą palikome vietoje, kad durys nenuvirstų mums ant galvų, kol apačioje išvalėme vietą nuo nuolaužų ir metalinių grotelių, kurios kažkada dengė grindis. Šalinanat groteles pamaniau, kaip lengvai jos galėtų imti byrėti mums ant galvų, jeigu sunkios durys krisdamos užkliudytų vieną jų ir prasidėtų „grandininė reakcija“... Laimei, laiku apie tai pagalvojome ir nusprendėme prieš atlaisvindami sunkias duris išvalyti tam tikrą erdvę nuo šių pavojingų grotelių.
Trečiojo nėrimo metu pažalinome paskutinį varžtą ir pasiruošėme durų kritimui. Bet ... nieko neįvyko. Durys toliau tvirtai laikėsi savo vietoje.

Nuotraukoje - pagaliau pravertos atsarginio išėjimo durys.

Netgi po 20 minučių „švelnaus“ įkalbinėjimo kūjo ir kirstuko pagalba durys nenukrito, užstrigusios ant kairiojo vyrio. Nėrimo pabaigoje mums visdėlto pavyko jas atverti, bet ne pilnai numesti. Adamas atsirišo nuo ritės ir įplaukė į naujai atidarytą praėjimą. Viduje nuo „lubų“ karojo atidarytos durys. Dėl mūsų veiklos matomumas tapo praktiškai nuliniu. Mes jau priartėjome prie oro limito ribos, todėl susirinkome įrankius ir nuplaukėm atgalios.

Tą patį vakarą vieningai nusprendėme, kad visiems būtų daug saugiau, jei duris vis dėlto pavyktų pilnai pašalinti.

Sekančią dieną mes jautėmes puikiai, kadangi buvome įsitikinę, kad šiandien pagaliau nuimsime tas duris. Kai pagaliau priartėjome prie nėrimo pabaigos, kuris praėjo rodos valandų valandas be jokio rezultato stumdant ir tampant prakeiktas duris, ėmėmės paskutinio šanso. Kartu su Adamu nugaromis atsišlieję į sieną ir įsispyrę į duris kojomis ėmėme iš visų jėgų jas stumti. Durys dar šiek tiek atsivėrė ir iš lėto ėmė virsti laukan. Mes abu skubiai atsitraukėme ir tarsi sulėtintame kine stebėjome, kaip sunkios durys iš palengva pranyksta gilumoje. Tikėjomės milžiniško trenksmo ir viso korpuso vibracijos, tačiau netgi kiek nusivylėme, kai krisdamos durys viso labo nestipriai barkštelėjo.
Nepaisant to, iš džiaugsmo spaudėme vienas kitam rankas ir netgi reguliatoriai dantyse netrukdė šypsotis „nuo ausies iki ausies“.

Taigi, po dviejų su puse metų ir 32 nėrimų grėmėzdiškos durys buvo pagaliau pašalintos. Tačiau švęsti dar buvo anksti, kadangi tą pačia dieną buvome suplanavę antrą nėrimą – patekti į naujai atidarytą praėjimą. Žinant, kad nuo laivo paskendimo mes esame pirmieji žmonės vėl čia patekę, apėmė kažkoks keistas jausmas.

Ėmėme kloti 15 mm. storio baltą pagrindinį lyną, tačiau stūmėmės lėtai, kadangi mus tuoj pat apsupo tiršti raudono dumblo debesys.

Virš galvų kabojo atidarytos dvejos durys: Nr. 606 ir 607, dalinai užtverdamos mums kelią.
Atsargiai prakišau galvą pro atidarytas duris, kad įsitikinti jog niekas neužkris mums ant galvų ir neužlokuos kelio atgal. Vienose duryse pastebėjau raktų ryšulį. Tai buvo įvairių raktų ryšulys, kyšantis iš spynos su pakabuku, ant kurio buvo užrašyta „606“. Atrodė, kad laivui skęstant kilusios suirutės metu apie juos visi pamiršo.

Mes žinojome, kad šio koridoriaus gale turi būti dar vienos hermetiškos metalinės durys (tokios pačios, kurias mes jau pašalinome), kurios turėtų būti uždarytos. Įveikti jas iš vidaus nebūtų jokios galimybės, kadangi rėmo konstrukcija buvo kitoje durų pusėje, nebent apsiginklavus kokiais nors dujiniais ar plazminiais pjovikliais.
Kaip mes ir manėme, durys buvo uždarytos, bet ... ne iki galo. Durų apačioje matėsi kokių 15 cm. plyšys.

Sekančio nėrimo metu atradome, kad pro šį plyšį yra nutiestos panašios į gaisrininkų žarnos. Galbūt, kai laivas pasviro ant šono, komanda šiomis žarnomis bandė išpumpuoti iš laivo tekantį dyzelinį kurą?
Sekančiuose nėrimuose apžiūrėjome atvirus kambarius. Kambarys Nr. 606 buvo elektriko sandėliukas, pilnas visokių dėžių ir laidų bei kabelių ritinių. Kambarys Nr. 607 buvo šaltkalvio sandėliukas, kurioje ant lentynų gulėjo įvairūs įrankiai ir atsarginės dalys. Savo vietoje gulėjo ir didžiulis veržlėraktis su galvų komplektu. Nuostabu, tačiau viskas spindėjo švara ir nebuvo jokio dumblo.

Kambarys Nr. 608 buvo dirbtuvės, su didžiulėmis tekinimo ir gręžimo staklėmis. Apačioje buvo kokių dviejų metrų storio dumblo sluoksnis. Plaukdamas virš jo pagalvojau, kad šiame dumble turėtų slėptis daygybė visokių įrankių ir detalių. Lengva įsivaizduoti, kaip mechanikas blaškėsi po šiuos kambarius kartu su visa komanda bandydamas išgelbėti „Zenobiją“, kuri plūduriavo jūros paviršiuje kelias dienas.

Gaila, tačiau ir šios atostogos artėjo į pabaigą. Taigi, kas toliau? Kas ten žino. Čia yra dar vienas praėjimas, kuris turėtų vesti į valdymo kambarį, tačiau jis užblokuotas tonomis dumblo... Hmmm, skamba viliojančiai!...

Iš viso šio mažo nuotykio gavom šiokią tokią pamoką – niekada nepasiduok. Būk atsargus, judėk lėtai, apgalvok kiekvieną smulkmeną, bet ... niekada nepasiduok!

------------------------------------------------------

Šiek tiek istorijos.

„Zenobia“ buvo pastatyta Švedijoje 1979 metais. Tai buvo „Challenger“ klasės RO-RO tipo keltas. 1980 gegužės 4 d. keltas išplaukė į pirmąją savo kelionę - iš Švedijos į Siriją jis turėjo nugabenti 104 sunkiasvorius vilkikus su pilnomis krovinių priekabomis. „Zenobia“ sėkmingai kirto Gibraltarą, užsuko į Kretą ir pasuko į Atėnus. Pakeliui į Atėnus laivo kapitonas pastebėjo tam tikras vairavimo problemas, be to laivas ėmė krypti ant kairiojo šono. Laivo patikra parodė, kad krypimas atsirado dėl pernelyg didelio vandens kiekio, užpumpuoto į balastines talpas. Išpumpavus vandenį laivas atsitiesė ir toliau tęsė kelionę į priešpaskutinę savo stotelę prieš pasiekiant Siriją – Larnakos uostą, Kipre.

Į Larnaką „Zenobia“atplaukė 1980 birželio 2. Uoste laivas vėl susidūrė su balasto problema. Po eilinio patikrinimo inžinieriai nustatė, kad dėl to kalta kompiuterizuota pumpavimo sistema, kuri be jokio reikalo pumpuoja vandenį į šoninius balastinius bakus. Laivas vis labiau sviro ant šono. Birželio 4 dėl viso pikto laivą nuspręsta nubuksyruoti iš uosto į atvirą jūra, kadangi imta rimtai baimintis jog jis nuskęs ir užblokuos visą uostą. Nelaimingoji „Zenobia“ buvo nuvilkta už 1,5-2 km nuo kranto ir palikta stovėti ant inkaro. Po to, kai birželio 5 laivas pakrypo 45 laipsnių kampu, laivo kapitonas atleido visą laivo ekipažą ir paprašė Larnakos uosto leidimo gryžti uostan remontui. Uostas neleido „Zenobijai“ gryžti atgal.

Birželio 7, apie 2:30 val „Zenobia“ apsivertė ir nuskendo maždaug 42 metrų gylyje kartu vis visu beveik milijardo litų vertės kroviniu. Laimei, žmonių aukų buvo išvengta. Vietinės legendos skelbia, kad dėl nežinomų priežasčių „Zenobios“ savininkai niekada nesikreipė į draudimo kompanijas dėl nuostolių atlyginimo. Maža to, dėl šios nelaimės netgi nebuvo pradėtas joks formalus tyrimas.

Beveik iškarto po savo paskendimo „Zenobia“ tapo populiaria nardymo vieta Kipre, o 2003 metais žurnalo The Times buvo pripažinta viena iš 10 pasaulio top-dive vietų.



Dabar „Zenobia“ yra labai populiari vieta, puikiai tinkanti įvairaus pasiruošimo narams: nuo paprastų 16 metrų gylio dešiniojo borto nėrimų naujokams iki sudėtingų įsiskverbimų į vidinius laivo denius ypač patyrusiems narams.

Nors, kaip jau ansčiau sakyta, nelaimės metu žmonės nenukentėjo, paskesniais metais tyrinėdami šį vreką čia žuvo du daiveriai. Be to, viename iš vilkikų priekabų buvo gabenami gyvūnai, kurie aišku, visi žuvo. Iki šiol galima pamatyti jų kaulus toje pat priekaboje pagrindiniame denyje. Vienas vilkikas vežė pilną priekabą kiaušinių, kurie visi išburėjo ir guli dabar jūros dugne.
Vienu žodžiu, „Zenobia“ yra įdomus ir vertas dėmesio vrekas.

Versta maloniai leidus DIVE – didžiausiam D.Britanijos narų žurnalui.
 Parašė sagelo rugpjūčio 26 2013 09:14:24 · 0 Komentarai · 3032 Skaityta Spausdinti
Komentarai
Komentarų neparašyta.
Rašyti komentarą
Prisijunkite, norėdami parašyti komentarą.
Reitingai
Balsuoti gali tik nariai.

Prašome prisijungti arba prisiregistruoti.

Nuostabu! Nuostabu! 60% [3 Balsų]
Labai gerai Labai gerai 40% [2 Balsų]
Gerai Gerai 0% [Nėra balsų]
Patenkinamai Patenkinamai 0% [Nėra balsų]
Blogai Blogai 0% [Nėra balsų]
Laikrodis
Prisijungti
Nario vardas

Slaptažodis



Dar ne narys?
Registruokis

Pamiršai slaptažodį?
Paprašyk naujo
Šaukykla
Jei norite rašyti žinutes, turite prisijungti.

eseriuks
30/10/2017 18:06
parduodu iranga

zigis
28/09/2017 18:40
kur galima issinuomuoti metalo detektoriu atsparu vandeniui ?

Dalas
21/08/2017 18:34
Naras vaiduokli Veziai gaudomi tik su sateliais Pas meskeriotojus klausk.

Naras vaiduoklis
03/08/2017 18:09
sveiki gal kas zino kur nelabai tolokai nuo vilniaus galima veziu pagaudyt?

Korsaras
13/07/2017 09:34
zigis

zigis
06/07/2017 18:17
gal kas moka valdyti klompiuteri aladin one Uwatec

eseriuks
18/05/2017 18:57
parduodu iranga !!865774364

ege
05/05/2017 18:58
su narų diena kolegos!

darka
03/04/2017 15:31
Akcija Darom 2017 Jurbarke. Laukiame visu lastakojų. Info skelbime.

darka
26/12/2016 06:56
Su sventemis visus dar nardancius. Geru nerimu 2017m.

Šaukyklos archyvas
Apklausa
Tankas Gilužio ežere:

Tikrai yra (35 m gylyje).

Jį ištraukė bomžai ir pridavė į šrotą.

Antis.

Ančių pulkelis.

Ančių ornitologinis draustinis.

Norėdamas balsuoti turite prisijungti.
Šiandien Gimimo Diena
SVEIKINAME Dive Go